Tą dieną kai savo akeles atvėrė mano neįgalus mažylis - aš jau žinojau - esu dėkinga likimui, kad mūsų tyrimai buvo geri, kad nėštumas buvo sklandus ir kad likimas nė nedavė man dvejonės ar abejonės gimdyti vaikuti ar ne... Vaikutį gimdžiau jauna - nė vieno iš mūsų (t.y. mano, vyro) šeimoje (net tolimesnėje) nėra apsigimimų, abu jauni, abu sveiki, tyrimai puikūs, tik labai pykino (bet ginekologė ramino, kad taip būna nemažam proc neštukių) bet kadangi svoris krito, patys nutarėm pasidaryti Priscas... Nors ginekologė jokio reikalo tam nematė, bet nusileido man. Pasijutau visiška paranoikė kai klinikose pasakė net galvos nesukti, laukti sveiko vaikučio - buvom patys laimingiausi... Darydama echo ir ginekologė dar labiau nuramino, nes "kitokių" vaikučių svoris pilvuke būna mažesnis nei įprasta - o mano zuikis visada buvo ne iš mažųjų, net kai pas mamytę nardė... Visos sprando raukšlės ir kiti parametrai buvo puikūs, taigi nusiraminom ir laukėm... Mes laukėme mūsų mylimo kūdikelio, laukėme sveiko, laukėme nuostabaus... ir sulaukėme - tik tiek, kad tą jo ypatingumą, tuos "stebuklus" kurios atsineša KIEKVIENAS vaikutis, šiuo atveju galėjome įvertinti tik mes - mylintys tėvai... Kiekvieną dieną aš žvelgiu i savo saulytės akis, mes kasdien dirbame, mokomės net elementarių dalykų - ir rožiniai akiniai padėti dulkėti ant lentynos jau nebe vieni metai... ir vistiek atsukusi laiką ir žinodama šiandieną - aš vėl gimdyčiau.... Nes mano saulytė - neatskiriama mūsų gyvenimo dalis... Man likimas davė labai daug - leido suprasti, ką reiškia netekti vaikučio... davė galimybę suvokti, kad netobulas kūdikis tik ateidamas pirmiausia atsineša pojūtį kaip subanguoja skaumo jūra... Tačiau vėliau jausmai pasikeičia - nes suvoki, kad tu tiesiog myli savo vaiką... ne dėl to, kad jo akytės nuostabiai gražios, ar kojytės įdealios, ar dėl to kad jis toks gabus kad užima kvapą... myli tiesiog dėl to, kad čia tavo sūnus... ir lai jis sėdės vėliau, vėliau stovės ar eis.. tai nebėra taip svarbu... Negalios nebūna be nežinios, be nerimo, be skausmo... O laimė neateina be meilės - tereikia mylėti- su meile ateina dziaugsmas, su džiaugsmu pasididžiavimas, su didžiavimusi savo vaiku- pilnatvė! Ir kai laikai už rankos savo netobulą vaiką, bet suvoki koks jis neapsakomas, brangus ir kiek "stebuklų" jau leido tau patirti (pirmas žingsnis kai gydytojai sako nevaikscios, pirmas žodis- kai sako nekalbės, pirmas apkabinimas- kai sako nesuvoks...) tada tau nėra ko slėptis, nes gali iškėlusi galvą vestis savo VAIKĄ... Visai neseniai man Dievas atsiuntė ir sveiką vaikuti - dabar tikrai esu apdovanota jau viskuo... Patiriau visus įmanomus jausmus, nuo gilaus kaip baisiausia praraja skausmo iki pakilaus skrydžio virš visko, suvokiant kad jei ne visi šie jausmai, jei ne siekiai ir ne mano svajonės, aš dabar nebučiau aš, neturėčiau to ką turiu, net jei kitiems tai neatrodo kaip didelės gyvenimo dovanos - man jos tokios, nes suformavo mane ir mano pasaulį.
Tiesa toks yra mano pasirinkimas... Tokia mano istorija, mano kasdienybė, mano patirtis... Kiekviena iš mūsų turi savo istoriją, savo kasdienybę ir savo patirtį... Esu iš tų žmonių, kurie nepraėje kito žmogaus kelio, neapsiove kito žmogaus batais, nesuklupe prie kiekvieno to žmogaus kelyje sutikto akmens neteisia ir nesmerkia... Nes kas aš tokia, kad kažkam sakyti kas yra bloga, o kas yra gera ??? Galiu tik savo likimą keisti, savo istoriją "rašyti" - svarbiausia gi rezultatas... Praėjus daugeliui metu žinoti, kad nesigaili nieko .
Pati auginu, pati glaudžiu prie krūtinės, myliu ir labai branginu savo vaikutį su negalia... bet nesu dirbtinės euforijos apsvaiginta mamytė ir puikiai suvokiu, kad vaikas su negalia ne tiek neišpildys tėvų vidinių svajonių (žmogaus ego padiktuotų savybių ir noro turėti patį pačiausią), nes vis tik neretai tokie vaikai išpildo daugiau lūkesčių nei tėvai apskritai tikisi iš savo mažo žmogučio...esmė tame, kad vaikutis su negalia pakeičia visą šeimos gyvenimą, jis lemia tėvų vertybių pervertinimą, didžiulius gyvenimo pokyčius ir tai ne tik nepatogumas ir didelės laiko ir energijos sąnaudos vaiko lavinimui, savo karjeros iškeitimas į galbūt geresnę ir kokybiškesnę vaiko ateitį stengiantis pasiekti maximalių rezultatų, aukojant save kaip asmenybę, kaip specialistą... Tai ir be galo didelis psichologinis smūgis ( bet kokiam, net ir labai stipriam žmogui), neretai priverčiantis pajusti tikrą skausmą, neviltį, netikrumą, baimę.. Daug neigiamų jausmų ir emocijų... Tu kas kartą susiduri su šimtais biurokratijos barjerų, su visuomenės sustabarėjusiomis nuostatomis ir nesupratimu, kiekvieną kartą turi kovoti už būvį ir šitai pakelia tikrai ne kiekvienas... Todėl niekada nesmerkiu ir nesmerksiu šeimų, kurios pasirenka kitokį kelią, kurios įvertina ir tą faktorių, kad turi daugiau vaikų (labai sunku pripažinti, bet vis tik derėtų - kad neįgalus vaikas nėra tik tėvų našta, jis yra ir neatskiriama sveikųjų brolių, seserų dalis) mes turime turėti atsakomybės ir prieš juos... Galų gale pats neįgalusis - nejau Jūs manote, kad mūsų visuomenėje jis laimingas? Kiek tikrai didelio nesupratimo, patyčių ir nelygybės jie patiria. Mūsų visuomenei dar labai reikia augti, kad jie suvoktų jog neįgalusis ne tik viską suvokia ir jaučia, bet ir jam skauda.... nė kiek ne mažiau nei kad skauda tų pačių "nesuprantančiųjų" vaikams... Todėl jei žinai, kad esi vienas iš tų žmonių, kurie per viską pereis - tada gimdyk, augink ir džiaukis, nes pasidžiaugti tikrai turėsi kuo, didesnio atsidavimo, absoliučios meilės ir nuoširdesnio artumo, švelnumo - kaži ar kas kitas suteiks. Nes neįgaliukas - niekad nesumeluos, niekad specialiai neįžeis, niekad specialiai neįskaudins, jis visada tau linkės gero ir mylės taip kaip tik sugebės tave mylėti, visa visa širdim ir siela... bet jei giliai giliai suvoki, kad šitas kelias tau per sunkus - pasirinkimas yra... ir gal ne visada jis toks jau blogas...
Va taip va
cia as be pasaipu rasau. tikrai dziugu, kad jums uztenka noro ir stiprybes auginti neigalu vaikiuka, bet ne visi zmones tokie..ir kiekvieno asmeninis pasirinkimas leisti i gyvenima pasiligojusi vaikuti ar ne.
