Kai buvau dar paaugle, zinojau, kad turesiu du vaikus tikrai. Kai susipazinau su savo vyru, jam si mintis atrode taip pat priimtina. Pirmoji dukra buvo planuota. Labai dziaugemes, kai pastojau ir labai laukeme savo mazylio. Antroji dukrele taip pat planuota. Iki pastojant su antragime, patyriau persileidima, tuomet laukiausi dvynuku. Na bet kaip Dievo duota, taip ir yra. Gime sveika ir grazi mano vidurinele. Sunu irgi planavome. Netyciuku pas mus nebuvo.

Ir dabar noras tureti ketvirta vaikeli yra labai stiprus. Vyras siek tiek stabdo del nestabilios dabartines padeties, bet zinau, kad ketvrita vaikeli bet kuriuo atveju turesime. Jauciuosi pilnai saves nerealizuojanti, man to reikia, todel ir noras yra.
Ir pilnai sutinku su Fasstum nuomone.

Daugiavaikes seimos toli grazu ne visos asocialios, bet koks gi tikslas tai irodineti? Tu gyveni ir zinai, kad tau ir tavo vaikams nieko netruksta. Tad kam gi dar sukti galva? O jei kiti su tavimi nesugeba pasidziaugti tavo vaikais ir tavo laime - tai jau ju problemos ir ju mastymas brokuotas...