Kodėl gimdome daug vaikų?

va, va ir man taip norisi mergytės labai faini tie mano du kinderaiai ir nemaži jau, taigi norėčiau sau"patiehos"mažylės, visada sakiau savo vyrui, kad 30-ečio proga padovanotų kelionę į graikiją, ten pailsiu ir darom mergikę, o tas mano vyrelis žiauriai praktiškas žmogutis mano, kad ir šiuos du reik aprūpint ir t. t. jam vis litai vaidenasi, nors tikrai esam ne nabagai..na pažiūrėsiu iki jubiliejaus liko nepilni metai gal mano vyreliui protelis kitaip pasisuks ir jis supras, kad mūsų šeimai reikalinga dar viena moteriška būtybė.
beje, visiškai nepritariu nuomuonei, kad kiek dievas davė, tiek ir gimdysiu, sorry, šiais laikais vos ne beprotybė, atsiprašau jei ką įžeidžiau

nu as turiu tai dar tik viena bet svajoju.....butinai apie tris jei tik sveikatele leis! pati esu is triju vaiku ir neisivaizduoju kaip gali buti kitaip.....o vyras - vienas augo...sakau...ramiai......mes turesim tris!!!

Pas mus kazkada i nama atsikrauste seima su dviem sunumis. Seima sunkiai vertesi, vos sudurdami gala su galu, teige, kad nenori daug vaiku, tik labai troksta mergytes. Ju sumanymas nepavyko. Issikrauste po keleriu metu su 5 sunumis!!! Issikrauste i kaima, tokia supuvusia lusnele (mano tevai padejo persikraustyti, tai zinau). Neturejo kito pasirinkimo - negalejo 7 gyvent 2 kambariu bute, o ir zmona nedirbo. 500 Lt atlyginimo tokiai seimai neuzteko. Dabar vyriausiam sunui 20, kitam 19, treciam 17. Visi trys niekur nesimoko ir nedirba. Tevai i studijas nebutu pajegus issiusti, o ir i mokykla aprengt ir viska supirkt ne taip paprasta.
Su vyru dar draugystes pradzioje buvom nutare, kad turesim 2 arba 3 vaikus. Dabar turim siokiu tokiu problemu su pastojimu. Pradejom kitaip i gyvenima zvelgti. Jei bus viskas gerai - uzteks 1 vaiko. Noretusi, kad jam nieko netruktu, kad studijuoti galetume issiusti, veliau gyvenime paremti. To padaryti negaletume, jei butu pvz. 4 vaikai. Nesinori del savo egoizmo vaiko saskaita prisigimdyt visa buri ir paleist likimo valiai. Juk niekada niekas negali buti tikras, kad nepabloges materialine padetis. O juk vaikui nepasakysi, kad negali jam nupirkt dviratuko, nes truksta pinigu ar nemaitinsi vien bulvemis, kad visa seima butu pavalgiusi. Vienam vis kaip nors galima uztikrinti tai, ka "visi vaikai turi". Tiesiog vien del vaiko geroves taip nusprendem...

Nesutinku su tavimi Alexandra.R. (Šiais savo pamastymais nenoriu įskaudinti, jei tai susiję su Tavo sveikata).
Jeigu taip būtų masčiusi ta šeima, kurios pajamos buvo 500 Lt, gal ir sutikčiau. Manau, kad ir tavo nuomonė nebuvo tokia kategoriška iki tol, kol neatsirado šiokių tokių problemėlių. Tėvų egoizmas - vienas vaikas šeimoje. Tokiu atveju gal geriau galvoti, kad iš viso nei vieno vaiko nereikia. Gal bus pinigų vienam užauginti, o nebeliks išleisti mokintis į užsienį? O augindama vieną tikrai negalėsi duoti to "ką visi vaikai turi". Vienturtis niekada neturės to, ką turi du ar trys vaikai.
Aš nesakau, kad reikia šešių, septynių ar ..., bet
Mano draugė neseniai pradėjo galvoti kaip ir tu. Bet tikrai ne dėl to, kad sveikata neleistų ar materialinė padėtis. Prieš metus pati svajojo apie dukrytę. Po pokalbio su vyru (darboholiku, grįžtančiu namo tik permiegoti) jos nuomonė kardinaliai pasikeitė. Ir tada prasidėjo kalbos kaip nuostabu turėti vieną vaiką, kiek jam bus galima duoti ir t.t. Nesutinku

Nenoriu nieko įskaudinti, tai tik mano asmeninė nuomonė

LAbas mergaites, as kol kas turiu tik du bet trecias jau pakeliui:)
Trecias vienintelis kuris buvo planuotas ir skaiciuotas, o pirmieji tiesiog nesisaugojom va
nesutinku su jusu nuomone, kad vienas geriau viska duosi, taip gal gaus daugiau nei manieji materialiuju dalyku, bet jie gaus ir dvigubai daugiau egoizmo ir bus labiau islepe.
As pasiziuriu i savo vaikus jie vienas be kito nei zaisti nei miegoti nei valgyti negali, jie labai myli vienas kita viskuom dalinasi ir labai laukia leliuko, nors jiems dar nesakiau, bet jie ir taip laukia vis griztanciu gandru )
Manau, kad kiekviena turim teise i savo nuomone ir pasirinkima, o taip kategoriskai aiskinti, kad tas ir anas negerai negalim.
As turesiu tris visada svajojau ir zinau kad elgiuosi teisingai. va

nuo vaikystes svajojau apie didele sheima. dabar jau turim du vyriukus, mazhasis ugtelejo ir pradedu svajoti apie trechia.
kol pirmagimis buvo dar vienturtelis, labiausiai pergyvenau, kad antrajam vaikui (visada zhinojau, kad bus ) neteks tiek demesio, tiek meiles kaip pirmajam. bet dabar matau, kad antrajam dar smagiau - meiles jis gauna ne mazhiau, o daugiau - ne tik ish tevu, bet ir brolio kuo daugiau vaiku - tuo daugiau meiles zhiuriu, kaip jie kartu zhaidzhia, kaip duksta, apsikabina, kaip mazhius duoda didzhiajam rankyte ir eina abudu... kaip didysis ishdidzhiai globoja mazhiuka, kaip mazhiukas visko mokosi ish brolio...
na o apie materialinius dalykus niekada daug negalvojau. kol kas sheima ishlaiko vyras - ash dirbu namie ir uzhsidirbu "kishenpinigiams", bet prireikus galechiau irgi neblogai uzhdirbti. be to, nemanau, kad tevai privalo nupirkti vaikams grazhesnius drabuzhius negu kitu vaiku grupeje, krutesni kompa negu klasioku, studijas uzhsienyje, buta, mashina.... svarbiausia - ishmokyti vaikus myleti, pasitiketi savimi, siekti ishsilavinimo, dirbti ir uzhsidirbti... neishsigasti nesekmiu... nes kad ir kaip noretume - negalesime visa laika buti shalia ir pakishti pagalvele, kad nebutu skaudu nukristi...
noriu vaiku, nes man patinka buti neshchiai, nes man smagu jais rupintis ir matyti kaip jie auga, kaip dzhiaugiasi vienas kitu ir myli... ir todel, kad tikiuosi, kad broliai bus artimiausi zhmones, sugebantys vienas kita paremti, kai musu shalia nebebus...

Pirmagimė gimė be didelių planavimų, bet kaip priklauso po vestuvių, tuo labiau, kad ir amžius mano buvo jau labai normalus Vienas vaikas šeimoje man visada atrodė įtartina, tad norėjosi antro..... bet vienu kartu gavosi du berniukai. Neplanavau, bet turiu tris vaikus. O kaip jie vieni kitais džiaugiasi - atgaiva dūšiai, kai jie kartu žaidžia. Ir manau, kad gyvenime bus lengviau, kai turės savų žmonių.

Smagu, kad dauguma mamų taip vieningai stoja už trečius ir ketvirtus ir .... Ir aš savo trčią (-ius) būčiau turėjusi gerokai anksčiau, prieš keletą metų. Gaila, bet supanikavau Kai gydytoja 5 sav. pamatė dvi pūsleles persigandau ir gerai visko neapgalvojusi tą pačią dieną "susitvarkiau" Tik vėliau išsiaiškinau, kad daugumai mamų pradžioje būna dvi pūslelės, bet vystosi tik viena. Labai laiminga, kad laukiuosi savo džiaugsmelio.

ASIAI
As dar nieko blogo nemanau apie seimas kurios 3 vaikus turi. Pati kazkada apie tiek svajojau. Isivaizduodavau, kaip jiems turetu buti faina kartu zaisti. Tiesiog namai pilnesni. Bet... vis prisimenu savo vaikyste. Prisimenu brolio rubus, kuriuos as nesiodavau (nes dar nesunesioti, o ir pinigu tiek nebudavo, kad visi naujais aprengti butu), prisimenu draugu patycias del to, prisimenu brolio zaislus, kuriais abu turedavom dalintis (brolio! ne mano!), brolio batus (berniukiskus!). Gerai, kad su tais batais ar berniukisku paltuku tik kieme zaisdavau, o i mokykla megaitiskus gaudavau, taciau tos patirtos patycios
Prisimenu, kaip broliui nupirko pirma triratuka. Dar visai maza buvau. Tai mama, kai paaugau, liepe broliui juo su manim dalintis. Manot, as juo gaudavau pavazineti?! Kai brolis paaugo, jam buvo nupirkta "Kregzdute". Triratukui buvau jau ir as per didele, bet dviracio taip ir negavau
Jam buvo nupirktas magnetofonas, pirmieji dzinsai ir kt. Man - kas likdavo.
Vyresnis brolis mane daznai skriausdavo. Ka ten skriausdavo - musdavo. Tevams dzin del to budavo - "ai, vaikai susilupo". Pamenu, kai man buvo 4-5 metai ir brolis man pasake, kad mane papjaus. Pasakiau apie tai tevui, nes tikrai bijojau. O kaip manot ka jis atsake? "Ka tu, jis tik juokauja". O as is tiesu bijojau.
Bet as nesmerkiu savo tevu. Jie (manau) inteligentiski zmones, taciau pinigu neuztekdavo dviems dviratukams ar dviems paltukams. Nesmerkiu ir savo brolio. Juk jis tebuvo vaikas, o vaikai pridaro ir prisako ivairiu dalyku. Dabar sutariu su broliu, lankau tevus. Bet nuoslauda isliko. As juk beveik niekada neturedavau nieko savo, viskas likdavo po vyriausiojo sunaus. O studijos... Tevai dar issiunte broli studijuoti. Man pinigu neuzteko. Igijau specialybe, pradejau dirbti, pradejau neakivaizdziai studijuoti. Baigiau studijas, viska pasiekiau ka pasieke ir jis, tik as - savo jegomis, savo prakaitu! Kur cia teisybe?!
Mano vyras irgi jauniausias seimoje. Per visa gyvenima tevai jam nupirko tik viena striuke. Visi kiti rubai liko nuo vyresniu broliu.
Kartais kalbame apie savo vaikyste. Gan liudna ji buvo. Suprantame vienas kita. Ir manom, kad jei dievas duos mums galimybe tureti kudiki, tai uzteks ir vieno. Kad tik musu istorijos nepasikartotu...

Alexandra.R., tikrai labai jau liūdni prisiminimai tau likę iš vaikystės, jaunystės.
Manau kad dalis kaltės dėl tokio tavo nusistatymo prieš didelę šeimą krenta tavo tėvams. Matyt kažką praleido Jūsų auklėjime. Nejaugi neturi tokių prisiminimų kurie primintų gražias ir linksmas bendras šeimos šventes, atostogas, gimtadienius, žaidimus su broliu ir t.t. Nejaugi visi prisiminimai tik nuoskaudos Jei taip, tada suprantu tavo nusistatymą auginti tik vieną vaiką.
Aš augau viena, ir iki šios dienos gailiuosi kad brolio ar sesers neturiu. Kartais taip norisi turėti labai artimo žmogaus petį šalia. Draugai draugais ir lieka, o brolius ir seserys, manau, jungia ypatingas ryšys.
Visada svajojau turėti mažiausiai du vaikus. Svajonę išpildžiau truputį su kaupu

Alexandra R., suprantu Tavo nuoskaudą ir atleisk jei mano žodžiai Tave užgavo. Kaip jau rašė Drugelis, tai Tavo tėvų klaida. Ir taip nėra visose šeimose. Kažką panašaus esu išgyvenusi ir aš. Mano brolis trimis metais vyresnis. Taigi buvo ir muštynių, ir žaislų nepasidalindavome, ir rūbus (būdama paauglė) persisiūdavau. Bet buvo ir džiugių akimirkų, kai brolis apgindavo nuo vyresniukų, užstodavo prieš tėvus, kai prisiimdavo sau mano kaltę....
Jei Jums su vyru išlikusios didelės nuoskaudos, tai Jūsų tėvai padarė klaidą auklėdami Jus. Ir galbūt gyvendami savo gyvenimą ir augindami savo vaikus Jūs tokių klaidų jau nebedarytumėte.
Mūsų šeimoje perkant kokį nors drabužėlį didžiajai, būtinai nuperkamas kas nors ir mažajai. Be kita ko, perkant rūbus didžiajai, klausiama ir mažosios nuomonės, užsimenant, kad drabužėlis (jei nebus sunešiotas) liks ir jai. Na o jei būna atvejų, kad daiktas per brangus, kad nupirkti du, tai iš viso neperkame arba nuperkame du pigesnius. Kiekvienam atvejui - savas sprendimas.
Dėl muštynių. Parodykit man du artimo amžiaus vaikus , kurie nesipyktų, nesimuštų, nereikštų savo nuomonės ir t.t. Bet juk jie ir džiaugiasi vienas kitu, ir pasiilgsta, ir užjaučia. Ir tai kokie jie yra priklauso tik nuo mūsų.
Aišku ir mes su vyru nesame kažkokie tai protinguoliai , ir mes darome klaidų. Tik stengiamės nedaryti tų, kurias darė mūsų tėvai