Ar kitaip neįsivaizduojat savęs šiame gyvenime, jaučiat, kad tai jūsų pašaukimas, gyvenimo stilius, ar patys esat kilę iš gausios šeimos, ar tai tam, kad užaugusiems vaikams būtų geriau (man mama rašo, kad visad norėjau sesės, tai matyt dėl to ir savoj šeimoj taip vyksta, gal

...), ar tiesiog gimdot tiek, kiek Dievas davė , ir pan. ir pan.?
Aš iš pradžių svajojau apie 2, kad 1 neliūdėtų (aš vaikystėj daug liūdėjau, jaučiaus vieniša, pavydėjau, kas turėjo daug sesių, brolių), bet planavau ilgesnį tarpą, o gavos netyčiukė

, po skyrybų vėlgi radikaliai keitėsi gyvenimas, iš pradžių teko gerokai atsigaut po šoko, o po to naujai kūriausi savo gyvenimą, pradėjau įsivaizduot, kokio jo idealaus norėčiau ir tam idealui man dar trūko mylinčio vyro, pagranduko ir gero darbo, dar trūksta paskutiniojo
Ir galiu atsakyt, kodėl gimdžiau vaikus, vieną-iš smalsumo, visi aplink gimdėsi

ir aš jau jaučiau poreikį, antra-netyčiukė, bet ne mažiau mylima, trečia-iš noro patirti, ką reiškia brandesnė motinystė, noras myluoti tą mažą būtybę, prisiminti, atsimėgauti tuo, kas pamiršta..paskutinįsyk, paskutinės galimybės išnaudojimas...
Labai įdomu sužinoti kitų nuomonę, mintis šia tema