QUOTE(Euforija @ 2010 07 07, 14:36)
užjaučiu visas, kam tenka gyventi tokiam liūne
ne taip lengva Išeiti
jeigu man tektų su tuo susidurti
visa tai nėra taip labai nekontroliuojama...
pradžiai gal reiktų suvokti priežastis, kada ir kodėl taip pasitaiko (nesvarbu kiek rimta situacija, juk visom pasitaiko, kad kažkoks elgesys mums būna nepriimtinas ar nesuprantamas)
jeigu sudėliojus kaladėles mes prieinam išvados, kad reakcija vyksta nepriklausomai nuo mūsų elgesio, arba reaguojama į mūsų elgesį neadekvačiai, arba bent kiek mums nepriimtinai...pirmas kartas, pasikalbėti...kartojantis pasikalbėti su jo tėvais (čia aš neesu tikra, priklauso nuo to, kokie jo ir jūsų santykiai su jo tėvais, ar supras, tai nebūtų skundimas, tai būtų daugiau prašymas išaiškinti, jeigu jums pačioms nesiseka

aišku jeigu jis tėvus ignoruoja arba jį erzina jų kišimasis, tada nevertėtų to daryti, nes tai dar labiau supykins

)
na o toliau...jeigu smurtaujama...subrendus apsisprendimui skirtis...nemanau, kad reiktų išeiti moteriai, reiktų, kad išeitų vyras...kaip?
tikiuosi, kad Lt ta sistema veikia, nes kitaip tikrai nieko nelieka, kaip išeiti pačiai...
policijos kvietimas ir apdukcija...žiauriai skamba?
Mane pries kelias dienas draugas sumušė, nesmarkiai - jeigu taip būna.. Analizavau priežastis ir kaltinu save, žinau kad jam sunku pyktį valdyt ir pati esu ne ką geresnė

jo pirmas smūgis į sieną, atrodo galėčiau užsičiaupt ir patylėt, išmiegot ir ryte kalbėt ramesne ir blaivesne galva.. Bet tuo momentu ir mane pyktis pagauna, prarandu savitvardą, pradedu trankyt duris, šaukt ir jį išprovokuoju.. Gavusi iškart puolu atgal, vel gaunu, vel puolu ir taip kol nebeturiu jėgų.. Kitą dieną kalbam, jam be galo gėda kad galėjo taip pasielgti, atsiprašinėja, man taip pat nesmagu kad elgiausi kaip laukinė ir atrodo vis prašiausi dar.. Abu pripažįstam savo kalte, bet kaip gyvent toliau? Kodėl nei vienas nesugebam sustot kol dar nevėlu..