Noriu papasakoti mūsų vaiko krikštynų istoriją.
Kai mūsų vaikinui buvo jau pora savaičių- valandai antrai palikdavau jį su a.a. močiute, kad galėčiau nueit į parduotuvę ar turgų (buvo žiema labai šalta, tad nenorėdavau vežtis). Po naujųjų metų mūsų močiutė pareina iš bažnyčios verkdama ir sako- vaikeliai noriu jums prisipažinti ką padariau.
Pasirodo močiutėlei kažkodėl pasirodė, kad vaikelis silpnutis, gali imti ir numirti (nors gimė tokio sveikumo ir drūtumo, kad reik tokių paieškot
), tai ji ėmė ir pati jį pakrikštijo. Ne nunešė į bažnyčią ar dar kaip, bet pati- paėmė švęsto vandens, susakė reikiamus žodžius ir tvarka
.
Paskui per kalėdinę išpažintį pasisakė apie tai kunigui. Šis būtiniausiai liepė apie tai pasakyti mums.
Mes nukakom į bažnyčią susižinoti kaip dabar bus- mes juk planavome krikštynas vasarą per mūsų vestuvių metines. Kunigas mums paaiškino, kad jei krikšto formuluotę naudodamas švęstą vandenį atlieka krikštytas asmuo- krikštas jau įvykęs ir bažnyčia gali tik išduoti krikšto liudijimą.
Kadangi tuo metu buvęs parapijos klebonas buvo mūsų draugas, kad šeima neliktų nuskriausta atliko vaiko įvedimo į bendruomenę procedūrą- patepė šventais aliejais, krikšto tėvai davė kriškšto pažadus.
Taigi išvada tokia- nei antrą ar dar kažkelintą kartą krikštas neteikiamas.