Žiauriai gavai į nosį. Bet jokiu būdu nevadinčiau Tavęs vargše. Pamėginkim į viską žiūrėti pozityviai. Apie jausmus nekalbu, tai perdaug asmeniška, taigi būtų per žiauru kapstytis Tavo širdyje ir klausinėti - na kaip tu visa tai išgyvenai, aš tai negalėčiau...
Visų pirma, esi jauna, graži, sveika ir - svarbiausia!!!!! - turi mažą stebūklą savo dukrytę (gal kas nors ir taisys mane, kad dukrytė abiejų, bet aš manau, kad vaikai yra mamų, o kai viskas gerai - ir tėtukų).
Antra, na nepralošė jis visų jūsų santaupų (jų, kaip suprantu, ir nebuvo) ir dėkok dievui, kad viskas išlindo dabar, o ne vėliau, atsistojus ant kojų bei susitvarkius gyvenimą. Kai antstolis pabarbentų į nuosavo būsto duris ir atimtų mašinos raktelius, būtų ne tik skaudu, bet ir baisu.
Trečia, turi nuostabią mamą, kuri Tave palaiko ir remia. Juk ir atsitikus šiai bėdai nestovi plika basa su alkanu kūdikiu gatvėje.
Ketvirta, jis turbūt dar pakankamai jaunas, todėl įpročius, taip pat ir žalingus galima mėginti keisti.
O šiaip tai, labai apmaudu, kai dėl kažkokios kvailystės, nu blyn, nei liga nei autokatastrofa, Tau išmušama taburetė iš po kojų. Stiprybės Tau, Brangioji, ir linkiu kuo greičiau atsipeikėti nuo skausmo ir įvertinti, kaip giliai jis įklimpęs į tą mėšlą. Gal dar yra galimybė ištraukti jį iš tos balos. Teko girdėti, kad geriausia pagalba alkoholikams, lošėjams ir narkomanams - leisti pajausti ir suprasti, kad jų hobi veda į bedugnę, o ne į šventę. Be to, liaudis sako, kad nuodėmės po vieną nevaikšto, taigi, šitoj situacijoj nėra tupinėjimo vietoje - arba hobio atsisakai visiškai, arba garmi stačia galva žemyn. Tiesa, tolumoje turi žybsėti geresnio gyvenimo viltis, kuri motyvuotų norą pasikeisti. O jeigu ir tai nepadės, bėk dukrytę apsikabinusi, ir kuo toliau, ar vertas ruletės stalas, kad dėl jo paaukotum visą savo gyvenimėlį.