Romce, dar neturiu vaikiukių, tai iš tiesų nežinau, kaip tavo situacijoj jausčiausi,. kai pradėjom planuoti, aš labiau norėjau mergytės, o MB labiau norėjo berniuko, bet dabar jau nebegalvojam apie tai - kas bus tą mylėsim
, kad tik sveikas ir kad tik greičiau,..
Kad trečias vaikas bus mergytė - garantijų jokių beveik nėra, tai gal tau padėtų, jeigu pagalvotum ir atsakytum sau į klausimą, kodėl tu tos mergaitės taip nori? Na, aš pavyzdžiui galvoju, kad mergaitės švelnesnės, kad joms galima pinti kasytės, kad kai užauga, tai paskui bus mamai draugė ir t.t. Bet kai prisimenu save vaikystėje,..
Mama pasakojo, kad jai net verkt norėdavosi, kokios mes su sese vaikystėje nešvelnios padaužos buvom - nei pamyluosi, nei sušukuosi, namuose žaidžiamas karas, medžioklė ir indėnai
Kiekvienas vaikas yra asmenybė, todėl visada yra tikimybė, kad tavo ir tavo vaiko charakteriai paprasčiausiai nesutaps ir jums bus sunkiau bendrauti. Mano nuomone, kiekviena protinga mama turi į savo vaiką žiūrėti visų pirma kaip į besiformuojančią asmenybę, (kurią reikia ne tik mylėti, bet ir gerbti), o ne kaip į berniuką ar mergaitę.
Mano tetai buvo panaši situacija kaip tavo - antrą berną su ašarom iš ligoninės išsivežė, paskui planavo, kad norės ir trečio vaikiuko, bet kai suprato, kad su dar vieno sūnaus atėjimu nesusitaikys, tai apsiribojo dviem. Bet dabar kai tie bernai jau užaugo ir tapo vyrais, net gražu pažiūrėt, kaip jie savo mama rūpinasi ir kaip labai ją myli.
Linkiu, kad ir tau taip būtų
, kaip mano tetai, nes mes su sese, vos tik sulaukėm pilnametysčių ir išsikraustėm iš tėvų lizdo - iš pradžių į mokslus, paskui pas vyrus, tai mama dabar dažnai juokiasi ir prisimena liaudies posakį: "dukrą augini ne sau"