Baubiau kaip karvė Kadangi žinojau kad maurojimas mmmm... padeda greičiau atsiverti kakleliui, tai ir blioviau kiek tik plaučiai nešė. Prisiminus net gėda pasidaro
QUOTE(nendrelė @ 2004 12 14, 00:11)
Per paskutiniuosius mane pasodino ant kazkokios kedes su skyle, tai jau taip buvo blogai, kad viska kaip per sapna pamenu, o kai jau reikejo pradet, tai vyrui vos vos pajegiau pasnibzdom pasakyt kad kviestu akusere- nebeturejau jegu...
Joooooooooo, mane irgi pasodino ant tos "stebuklingos kedes su klye". Ojei, kaip padejo. Gydytoja sake, kad galbut pradesiu gimdyti uz kokios valandos ir isejo, likome tik mes su vyru ir akusere, bet kai atsisedau ant tos kedes tai tik jauciu, kad arba ten k.... krenta arba vaikas. sakau, "vaikas lenda'. O akusere man "ne, tau tik taip atrodo, juk dar negimdai". Ojei, o man skauda, ir tokie nervai sueme, kad visai neklauso, ka sakau, as tada is to isgascio, skausmo, taip garsiai ir gresmingai susaukiau, kad "man vaikas lenda", kad ji galbut patikejo... Sako, "seskis ant gimdymo kedes, pasiziuresime". Aha, jai lengva pasakyti, seskis, jei man tarp koju islindusi vaiko galvute , sakau, "negaliu, bijau vaika suspausti". Tai ji mane su vyru uzkele, ziuri, o gi tikrai vaikucio galvute islindo. Tik girdziu, per visa skyriu saukia "gydytoja, bekite greiciau". dave vyrui pulta nuo gimdymo kedes, sako, pataisyk, kad jai patogu butu, o jis varkselis, nezino, nei ka spausti. Atbego gydytoja, greitai uzsidejo pirstines ir tik tada leido stumpti, ir taip lengvai vaikelis ilsindo, kad as nustebau, argi tai jau viskas, pagimdziau?
Ogi pasirodo, kad jo, sveikas vaikelis 3,690 kg isvydo pasauli. Tai man ta kedute su skyle tokia "stebuklinga" pasirode...
Per sunkiausius sąrėmius labiausiai padėjo vyras, kuris davė man ranką, o aš ją spaužiau, taip nukreipdama savo dėmesį. Taip pat pozityvus mąstymas, kad jau greitai, kad pagaliau po 8 mėn laukimo aš pamatysiu savo dukrytę ir prasidės naujas gyenimo etapas. Ir vyras į ausį pastoviai šnabždėjo, kad aš šaunuolė, kad jau nebe daug liko. Apskritai esu jam labai dėkinga už visą palaikymą!
Man pirmieji saremiai labiau nepatiko, tokie maudziantys, vaginantys pasaluniski. Skauda dar del to, kad nezinai kas dar bus, kaip cia dar skaudes. O pabaiga - tikra svente, kai zinai, kad nebedaug beliko ir viskas bus baigta. Ko gero man labiausiai ir padejo zinojimas, kad cia jau beveik pabaiga, na ir aisku dar vyrelis.
Dekoju ponui EPIDURUI Na ir shiektiek savo brangiajam
man padejo lakstymas aplink stala susiemus už pilvo apačios priduriu butent ne vaikščiojimas o lakstymas blin dabar prisiminus taip juokinga darosi ir laaaaaaabiausiai padejo labai gylus kviepavimas ir susikoncentravimas i ji,super priemone visom siulau mažu kam irgi pades
Kažkur stūmimo fazė truko apie pusvalandį- nepamenu gerai, bet aš jau buvau išvargusi ir prašiau "prakvėpuoti"- pailsėti nes neturėjau jėgų visai išstumt- tada akušerė pasakė " paliesk vaiko galvytę" kuri jau buvo beveik pasirodžiusi tai kaip pavariau tai per man atrodo du stūmimus ir baigėsi visos kančios.
Kantrybe, zinojimas, kas vyksta ir kad jau nebeilgai, kamuolys, saltas vanduo, vyro buvimas salia, viskas kartu... Ne taip ilgai truko man - gal nuo pusvalandzio iki valandos
Moterys kantrios..
Moterys kantrios..
Man padėjo gilus kvėpavimas ir už lango augančio medžio lapų skaičiavimas: vienas lapas, du lapai...." Dar kelias dienas po to sapnavau tą medį (klevą)
Nors senokai viskas buvo, bet į atmintį neblogai įsirėžė... Pirmiausia apie tai, kas nepadėjo - gulėjimas ant stalo apraizgytai prietaisų davikliais, spoksojimas į sąrėmių stiprumą parodančius skaičiukus (vaikščiot kažkaip niekas neskubėjo leisti)- čia ir negimdančiai nervų pagadintų, o dar kai skauda, tai ojojoi.... Tuo metu labai pravertė vaikystės laikais išmoktos dainos, kuo kvailesnės, tuo geriau, o va keiksmažodžių bagažas per skurdus pasirodė, nepamačijo Galėjau sau šita visa leisti, nes daugiausia laiko praleidau viena. O į patį galą padėjo net ir tai, kad daktariukas, pas kurį gimdžiau, man patiko ne tik kaip balto chalato savininkas, bet dar truputį ir kaip vyras - na negalėjau prieš jį kažkokia išgverus pasirodyt (Va kaip būna, kai vyras nedalyvauja gimdyme) Todėl kai vidury stūmimo pareiškiau, kad nebegaliu daugiau, o daktariukas, aišku, šoko tvirtint priešingai, pagalvojau - gal jis geriau žino, matyt, dar pajėgi atrodau Taip po viso labo pustrečios valandos trukusio pirmojo gimdymo turėjau savo rubuiliuką. Nėr kuo labai ir skųstis...
Niekas nepadejo, skausmai buvo ziaurus. Du kartus akusere suleido i vena, kazkokiu raminanciu, bet daugiau neleido, nes sake, kad dar labiau suletins kaklelio atsiverima, zodziu dar ilgiau viskas uzsites. Nu tai ir klykiau as ten tikrai jau nesavu balsu ir vis prasiau cezario. Vienintelis, be ko buciau matyt visiskai neistverus, tai mano VYRAS . Is pradziu laikiau suspausta jo ranka, veliau ir znaibiau ir draskiau, ir rekiau ant jo ir t.t. Kaip jis sake, matesi, kad jau visai samones nebeturejau
O dabar gimdymas ant nosies, o mano vyras susirgo gripu Tai kasdien meldziu savo dukrytes, kad dar palauktu, kol tetis pasveiks, be jo net neisivaizduoju, ka daryciau...
O dabar gimdymas ant nosies, o mano vyras susirgo gripu Tai kasdien meldziu savo dukrytes, kad dar palauktu, kol tetis pasveiks, be jo net neisivaizduoju, ka daryciau...