Žiūriu, nutilusi tema, bet man kaskart prieš didžiąsias šventes kyla noras pasekti senovinėmis tradicijomis, ir iš pagrindų sutvarkius, išsivalius namus, susiruošus kokioms Kalėdoms ar Velykoms, apvainikuoti ir užbaigti visus darbus išsikaitinimu tikroje garinėje pirtyje, prieš pat sėdimą prie šventinio stalo. Panašiai juk darydavo visais laikais mūsų seneliai, proseneliai, ir tai buvo ne šiaip sveikatinimasis ir grožio procedūros, o tradicija, beveik dvasinio apsivalymo dalis ir įžanga, būtina visų svarbių gyvenimo progų apeiga. Pamaniau, būtų puikus savęs disciplinavimas laiku užbaigti darbus, ruošimąsi šventėms, neatidėti paskutinei minutei visokio ruošimosi, ir atrasti tą taip trūkstamą valandą tikro poilsio nuo maratono, kurį skirti pasirūpinimui savimi, susidėliojimui minčių apie švenčių prasmę, ir kad palengvėjęs, kapitaliai išsišvarinęs kūnas primintų kad metas imtis naujų prasmingų pradžių, kurias siūlo daugumas švenčių.
Bet žiūriu, kad Vilniuje neliko tikrų garinių pirčių, į kurias einant nereiktų užsiimti kažkokių chebrų ieškojimu, organizavimais, planavimais, važiavimais už miesto, o būtų galima ateiti kada panorėjus, vienai, arba dviese- keturiese, tik išsikaitinti ir nesumokėti labai jau prabangios kainos. Po to kai sprogo Subačiaus gatvėje, žiūriu dabar tik Naujojoj Vilnioj liko viešoji garinė pirtis. Toloka man ten. Bet gal kas lankosi ten ar buvo kada, ir žino kokia ten situacija? kaip sanitarinės/buitinės sąlygos, kokia tvarka, vietos dvasia?
Mes gyvenam Vilniuje.
