Ar vyras rūpinasi vaiku?

O jis kaip suspeja,jeigu dar dirbantis

mano vyras labai graziai augina vaika rupinasi, domisi. gal pirmomis savaitemis buvo didesnis entuziazmas. bet ir dabar negaliu sakyt, kad padeda. jis sunuti augina kaip ir as pati

Na, dazniausiai kas ka sako, puse reikia ismesti . Ir as taip galvojau . Kai gime musu pirmas sunus, maniau mes issiskirsim. Dirbo ir tik dirbo, ir savaitgaliais ir per atostogas. Apie pagalba - tik kai "isgrauzdavau". Jam buvo ziauriai neidomu, pavarges ir t.t. Bet mylejo labai . O kai sunus paaugo, viskas pasikeite.
Ir atejo toks laikas, kai antro labai panorejo. Na, bet as jau nesutikau. Ir staiga - netyciukas . Mes labai daug apie tai kalbejomes. Kai gime antras sunus, as savo vyro nepazinau. Taip, kartais reikia pasakyti, ka reikia padeti. Nakti nesikelia, bet padeda daugiau diena. Sauskelniu nekeicia, bet vaziuoja vienas su maziuku i masazus. As pamiegu pietu miega, jis su vaikais eina pasivaikscioti. As su vaikais, jis buta tvarko. Aisku, nesusipratimu buna, bet as pati stengiuosi problemas daugiau humoru "gesinti" ir aisku mes kalbames. As pati nesitikiu, jog jis pamatys kaip man "sunku", nieko niekam neirodineju, jog mano "darbas" svarbesnis bei sunkesnis nei jo. As dabar tiesiog megaujuosiu tokiu laiku, kai galiu pabuti namie su vaikais ir man tai ziauriai patinka. Antra auginti zymiai paprasciau

Na mano MB nesiskundziu tikrai man padeda nes jis buvo pasiemes tevystes atostogas, tai kuo galejo tuo padejo ir vaika vyste ir namus tvarke, kartu naktimis kelemes maudem ir rupinomes, nes man dar ir studijas baigti reikejo. Taigi net ir pamaitindavo kaip manes nebudavo aisku pienuko palikdavau. Dabar jau jis dirba tai kaip tik turi laisva minute visada panesioja kaip piktutis buna ir padeda kuo gali. I parduodtuve kada apsipirkti ejau jau neatsimenu nes viskuo pasirupina jis Tad tikrau juo nesiskundziu

Kaip gera skaityti, kad yra tokių tėvelių, kurie taip gražiai atlieka savo vaidmenį. Maniškis, deja, tuo nepasižymi. Jau dar tada, kai buvo tėvystės atostogų pirmąjį mėnesį, siutau. Aš ką tik po gimdymo, viską skauda, vaikas neaišku ko verkia, o jis mat - atostoguose. Draugo gimšė, kaip jis nenuvarys pašvęsti. Kompe atrado kažkokią svetainę kur galima online filmus žiūrėti, - o ko jam nepažiūrėjus. Gerai dar, kad porą savaičių padėdavo mažę nuraminti naktimis, kai aš jau miegodavau, o jis filmus žiūrėti negalėjo, kai vaikas verkia. Kai tik nueidavo miegoti, aš jau keldavausi ir čiūčiuodavau savo brangenybę. Tada galvodavau, kad vargšelis, ėjo vėlai miegoti, tai leisdavau iki 13 ar 14 išsismiegoti. O vakare vėl tas pats. Sėdi iki 3-4 ir filmus žiūri... Na, bent pasisekdavo išsprūsti pusvalandžiui į parduotuvę vienai palakstyti.
Kai baigėsi tėvystės atostogos ir prasidėjo darbas, tai kas diena vis liūdniau. Online filmai po darbo ir savaitgaliais tapo ir žmona ir vaiku. Vakar iš viso įsiutau. Palikau pusvalandžiui tėtį su vaiku, nes pati virtuvėje uogas konservavau. Tai tas jau dejuoja, kad jam atsibodo, kad ateičiau. Nu ir ką, atėjau, o jis vėl su ausinėmis prie kompo sėdi Paprašiau, kad vonelę vaikui paruoštų maudytis (vienintelė jo pareiga), tai jau jis pirmą kartą su ausinėmis vaiką maudė. T.y. stovėjo ir žiūrėjo savo filmus, kai mes maudėmės.
Tikrai atsibodo viską daryti VIENAI: lyginti, skalbti, tvarkytis, gaminti, būt su vaiku, eiti į pardą su vežimėliu, nešt šiukšles, papildomo pinigėlio uždirbti, kai miega lėlytė. O dar taip skauda juosmenį, kad neina kentėti, surakina toks skausmas, kad tik žiūriu, kad vaiko nepamesčiau... Myliu savo kleckutę. Atrodo, dėl jos ištverčiau viską. Bet jau nebegaliu. Nelaukiu savaitgalių, nes užkniso matyti JĮ įlindusį į kompą, smagiai besivartantį ant sofos, ilgai miegantį. Ačiū dievui, šį šeštadienį jis budės darbe. Vis viena diena mažiau tų vaizdų.
Atrodo pasišnekam, bet visada lieku kaip kalbėjusi su tyrais. Arba dar blogiau, - pati kalta dėl visa, ką darau.
Va, sėdžiu ir verkiu, nes taip liūdna

Nu bet kas yra,tie kompai gadina zmonems gyvenimus ir kokie tie vyrai silpnavaliai ,kad negali jiems atsispirt.Zynote moteris ,jei mano vyras sedetu prie kompo tai as ji pati sugadinciau,virusais uzleisciau. Manau jau geriau tureti vyra ,o ne vyra su kompu.
Miciko,

Daryk ka nors,juk tai neturi tapti kasdienybe ar norma.Toks vyro elgesys yra nenormalus.Jeigu jie nesikeicia,tai jus ka nors pakeiskite.

Va, tik nežinau, ką čia pakeisti. Kompo nebuvimas nėra problema, tada TV bus Kaip buvo iki gimdymo. Dabar išstūmėm TV, nes sakiau, kad vaikui nesveika, tai atsirado kompas geriausiu draugu
Kartais net pagaunu save mąstant, gal man čia taip vienai atrodo. Gal pogimdyvinė depresija. Bet kiek ji gali trukti? Aš pasiilgau vyro, noriu jo dėmesio, o ne silueto, interjero detalės kambaryje. Žinau, kad jis myli mažylę, kartais jaučiu jo rūpestį. Bet šlykščiausiai, kad visuomet jaučiuosi viena, net kai vyras namie.

liūdna skaityt tokius postus, bet noriu paklaust... o kaip buvo kai vaikučio nebuvo teliką žiūrėjo ir ant sofos gulėjo irgi viską darėt pačios... suprantu tada atrodo kas čia sunkaus... bet ... kodėl manot, kad dabar turi kažkas pasikeist
mano pažįstamos šaipydavosi iš manęs kokia aš mol tinginė, nesugebu pati kambarių susitvarkyt, valgyt pasidaryt, į parduotuvę nueit, visur jai vyro pagalbos reikia... paketų mat nenusiperka... bejėgė... tais momentais tikrai būnu bejėgė, bet čia kita situacija... ir ką ... gimus dukrai... MB taip pat tvarkė kambarius, virė valgyt aišku pakaitom gaudavos, parėjęs iš darbo, visada gaudavau laiko tik sau - voniai, kirpyklai, knygai... , naktim visada kėlėsi ir tebesikelia jei prireikia tik jis, o tos kurioms taip patikdavo iš manęs pasišaipyt, kažkodėl dabar pačios guodžiasi man kaip joms sunku, kokie jų vyrai kiaulės ir kaip man pasisekė ...

Va tada ir buvo kitaip, nes daugiau laiko aš turėjau ir man nereikėjo taip jo pagalbos. Suprantu, išlepinau. Niekada buvau nepratus, kad kas manimi rūpintųsi, nes buvau pirmagimė. Rūpindavausi aš visais. Bet ką dabar daryti, tai nebežinau Duok dieve, praeis ir tai.

aš irgi pirmagimė
buvo taip pat, kaip dabar tik jums kitaip atrodė viskas... o dabar... dabar arba ir toliau galit vilkti pati arba pradėt ilgą ir sunkų santykių keitimo etapą... tiesa tada iškyla grėsmė būt paliktai vienai su vaiku... kas daugumą moterų ir sustabdo... nežinau... aš niekada neleidau nei vienam vyrui lipt sau ant sprando... radau tokį su kuriuo atrodo kuriam lygiavertę partnerystę bet... oi oi niekada nesulaukdavau pritarimo iš moteriškosios pusės, visos gąsdino ir gąsdina, kad vieną dieną mane paliks... gal ir paliks... šito nei vienas negalim garantuot, bet bent jau žinau, kad nesigailėsiu kažkam paaukojus savo gyvenimo n metų...

Zinoma, kad jautiesi prislegta. Pabandyk, is interneto atsispausdinti skyrybu prasyma ir pagasdink. Jei tokia situacija, reikia vistiek ka nors daryti, nes kuo toliau tuo vis blogiau bus. Ir pati stenkis labiau save pagaileti, tik randi laiko, pamiegok, maziau tvarkykis, negamink maisto...ir t.t. Tau reikia rupintis savimi ne tik del saves, bet ir del maziukes.

Visiskai tau pritariu . Bet tokiu niekas nepalieka , kaip tik myli ir gerbia. O vaikai uzauge pagarba manau jaucia vienoda abiem tevams. Viskam t.b. ribos, bet save myleti taip pat reikia, tada esi harmonijoje su savimi ir jauti gyvenimo dziaugsma, esi viskuo patenkinta ir vyras laimingas .