Uždekime žvakelę Tadukui - Puslapis 2 - Žvaigždelės

Dvylika metų Tadukui buvo visas gyvenimas

SUNKIA LIGA SIRGĘS TADUKAS MIKALAUSKAS MIRĖ

user posted image

„Mes mirėme rugpjūčio 23 dieną. Trečiadienį“, — tyliau už pačią tylą sako mama Aušra Mikalauskienė, dar neįpratusi gyventi be Taduko.
Šiandien lygiai savaitė, kai Šiaulių rajono Meškuičių kapinaitėse po mediniu kryželiu, į baltomis rožėmis išklotą kapą atgulė Tadas Mikalauskas — sunkia liga sirgęs vaikas, leidęs žmonėms patikėti stebuklais. Apie jo mirtį žino tik patys artimiausi žmonės.

Mes

„Pirmadienį, rugpjūčio 22 dieną pajutau, kad kažkas negerai. Vizitas į Vilnių pas gydytojus turėjo būti trečiadienį, bet supratome, kad nebegalima laukti. Nunešiau Taduką į mašiną, sėdau už vairo. Į Vilnių iš Meškuičių nulėkėme per valandą penkiasdešimt minučių. Dievas mus saugojo, kad neužsimušėme“, — tyliai ir lėtai pasakoja Aušra.
Aušra, pasakodama apie paskutiniais Tado gyvenimo dienas, laidotuves vis kartojo „mes“.
„Mes su Tadu buvom tarsi viena. Ir dabar dar negaliu suprasti, kad jo nebėra. Žiūrėjau į ligoninės lovoje mirusį Taduką — netikėjau. Žiūrėjau į karste gulintį — netikėjau. Nors žinojau, kad mums taip gali nutikti“, — sako motina.
„Mes įveikėm tiek mirtinų ligų, bet prieš karcenomą — odos vėžį — neatsilaikėme vien todėl, kad pusę metų ji buvo negydoma. Uždelstas vėžys — mirtinas. Vilniaus gydytojai man vis kartodavo karcenoma, kai Taduko galvytėje atsirado žaizdelė. O kas ta karcenoma — nesupratau. Tik po pusės metų gydytoja man sako, žinot, vėžys tokia liga. Kojas pakirto. Kodėl slėpė tokią diagnozę?“.

Įveikė beveik viską

Aušra vardija rečiausias mirtinas ligas, kurias Tadas įveikė net daugelio gydytojų nuostabai. Reta genetinė liga Wiscotto Oldricho sindromas. Liga pasirodė, kai Tadukui tebuvo vos šešios paros. Lietuvos gydytojai taip ir nenustatė, kuo serga vaikas.
Kai Tadukui buvo dveji, „Šiaulių krašte“ pasirodė pirmoji maža žinutė — motinos prašymas pagelbėti. Žmonės aukojo pinigus. 1998 metais Aušra išvežė sūnų į Angliją tyrimams.
Aušra pasiekė, kad Lenkijoje Tadukui buvo atliktos dvi kaulų čiulpų persodinimo operacijas. Po pirmosios brito donoro kaulų čiulpai neprigijo. Antroji transplantacija buvo sėkminga. Tačiau po operacijos — komplikacija. Ant kūno atsivėrė negyjančios žaizdos: kai Tadukas tardavo žodį, plyšdavo lūpos, liežuvio oda. Kai rytą pabudęs Tadukas paklausė mamos, kodėl išjungta šviesa, Aušra ne iš karto suprato, kad vaikas prarado regėjimą.
Tadukas įveikė plaučių grybelį — ligą, nepalikusią nė vieno gyvo žmogaus.
„Beveik įveikėme ir Graftą. Nuo tos ligos žmogus sudega be liepsnos. Ne kartą mačiau mirusius vaikus ir suaugusiuosius, juodus lyg anglis. Mes, su nuostabių Švedijos Hudingės klinikos gydytojų pagalba įveikėme. Taduko odelė buvo balta — mirtis nuo Grafto nebegrėsė. Jei ne karcenoma, jei ne uždelstas vėžio gydymas...“.
Į juodą motinos gedulo drabužį gėrėsi ašaros.

„Mama, aš mirsiu“

Paskutiniąją gyvenimo dieną Tadukas, apimtas agonijos, vis šaukė mamą, nors ji laikė savo vaiką už rankos.
Antradienį, dieną prieš mirtį, Aušra su Taduku dar linksminosi, vaikas net buvo supykęs, pliaukštelėjo mamai per ranką, kodėl ji lazerio neįjungia.
Aušra gerų žmonių pagalba išsirūpino, kad Lietuvos lazerių specialistai pagamintų specialų lazerį, su kuriuo ji pati atliko vėžio išgraužtos žaizdos procedūras.
„Sunkiausia buvo apsispręsti, ar lašinti chemiją. Skambinau į Švediją. Ir ten profesoriai, kuriais labai pasitikiu, sakė, kad yra tik trys keliai: chemija, nieko nedaryti arba leisti nuskausminamuosius.
Kai Tadui pasakiau, kad turbūt reikės lašinti vaistus, jis pyktelėjo: „Mama, juk aš mirsiu nesulaukęs savo gimtadienio“. Aiškinau, kad tariausi su Švedijos gydytojais. Tadukas atsakė, kad pasitiki manimi. Po chemijos per savaitę netekau vaiko. Dvyliktas Taduko gimtadienis bus jau be Taduko“.
Tik tą, vienintelį kartą mama iš Taduko išgirdo žodį „mirtis“. Jų gyvenime iki šiol nebuvo tokio žodžio. Tik tikėjimas, tik viltis, tik gyvenimas — per visą ilgą ir sunkų, ligos paženklintą dvylikos metų Taduko gyvenimą.

Žmonių gerumas

Kai į Taduko laidotuves atėjo augalotas vyras, Aušra ir Kęstutis, Taduko tėtis, klausė vienas kito — kas jis? Vyras priėjo prie tėvų, pareiškė užuojautą nuo Rolando Pakso ir įteikė voką.
Aušra nusijuokia prisiminusi, kaip tada dar Prezidentas Rolandas Paksas, aplankęs eilinį kartą Taduką, pažadėjęs ir įvykdęs pažadą nuskraidinti jį į Lenkiją, paklausė, kuo Tadukas norėtų būti: prezidentu ar lakūnu?
„Lakūnu“, — tada nedrąsiai pritaręs svečiui, nors iš tikrųjų visada norėjo būti gydytoju.
Geru gydytoju, „kuris neima pinigų ir gerai gydo vaikus“.
Aušra ir jos šeima visada sulaukdavo Ramūno Karbauskio pagalbos, daug įmonių vadovų, kurių jau nebereikėjo prašyti paramos, užteko tik pasakyti, kiek ir kada reikia.
„Daug patyriau žmonių gerumo. Tiek žmonių padėjo Tadukui Lietuvoje ir užsienyje. Iki šiol kaip giminės daugybė žmonių — ne visi jie turtingi, bet padėjo, kas galėjo. Tadas jau buvo tapęs visų geradarių vaiku.
Paskutiniuoju metu mane buvo apleidęs nerimas, o kas bus po mėnesio? Iš kur reikės gauti pinigų vaistams. Aš jau neturėjau skolų. Žmonės rėmė, padėjo neišpasakytai daug, aš Tadui galėjau pirkti viską, ko tik reikėjo gydymui ir jo gyvenimui„, — pasakoja Aušra.

Padovanos ašaras

„Ir dabar mūsų namai, kaip geriausia pasaulio vaistinė. Kiek aš dar dirbtinių ašarų galėsiu padovanoti sergantiems vaikams! Visas Tado ašaras išdalysiu, nes žinau, kam reikia“, — sako Aušra.
Kokias ašaras?
„Austriškas. Dirbtines. Tadas be jų nebegalėjo gyventi devyneris metus — kad nedžiūtų, nesutrūkinėtų akių tinklainė. Lietuvoje tokių ašarų nėra. O tokios, kokios yra, ne padeda, ėda akis.“
Aušra prisimena, kad jai gydytojų perspėjimas, kad tokių ar kitokių vaistų gauti neįmanoma, buvo tapęs eiliniu priežodžiu.
„Neįmanomo mums nebuvo. Todėl taip mes su Taduku ir gyvenom“.

Kiti

Per laidotuves Seimo narė Rima Baškienė, linkėdama Aušrai stiprybės pasakė: „Aušra, tu moki, gali, todėl privalai padėti kitiems sergantiems vaikams. Kurk fondą, gelbėk. Kitiems reikia tavęs“.
Tik grįžusiai iš kapinių po Taduko laidotuvių, Aušrai jau skambino kitos motinos, klausė patarimo, kaip gydyti vaiką, kaip ieškoti lėšų gydymui, ar nebaisu imti paskolą operacijai, iš kur gauti vaistų?
„Dabar dar nėra jėgų, dar kojos linksta, bet žinau, kad turiu ir galiu padėti kitiems. Nežinau, ar tai taps mano darbu, ar tik užsiėmimu, bet negaliu sėdėti. Pradžiai išdalysiu Taduko likusius vaistus, žinau, kam jų labiausiai reikia. Ryšių ir galimybių turiu“, — sako Aušra.
Ji, išvažiuodama iš Vilniaus ligoninės su mirusiu vaiku ant rankų, gydytojams prižadėjo — padės kitiems kovoti su, jos patirtimi, klaikia Lietuvos sveikatos sistema.
„Kai tėvai nekovoja, vaikai miršta.“

Dangun

Išsiilgusi Taduko trijų metų mergaitė, jo ištikima žaidimų draugė, pribėgusi prie Aušros pareiškė: „Aš paprašiau tėčio, kad man padarytų kopėčias. Lipsiu į dangų ir pasiimsiu Tadą“.
Aušra tada verkė ilgai. Ir jai, motinai, Tadukas tebėra kažkur trumpam išėjęs.
Kad Tado nebėra, žino tik keletas artimiausių kaimynų, Tado mokytojos, artimiausi giminės.
„Negaliu, neturiu jėgų paskambinti net gydytojams į Lenkiją, Švediją, Taduko pagalbininkams ir rėmėjams, pasakyti, kad Tado nebėra“, — ašaros rieda per motinos skruostus.
Ką tik skambino iš Vroclavo Aušros draugė, tokio paties likimo moteris, kiek anksčiau palaidojusi ligų pagrobtą vaiką. Aušra su ja kalbėjo, lyg Tadas dar būtų gyvas. Nepajėgė ištarti: „Tado nebėra“.
Skambino ir rėmėjai. Aušra padėkojo. Nepajėgė pasakyti...

Ištikimi

Aušra, su Taduku gyvendama ligoninėse, matė vyrų paliktas motinas, parklupusias prie mirtinai sergančių savo vaikų.
Aušra su Kęstučiu prieš išvažiuojant į ligoninę, iš kurios Tadas grįžo su karstu, paminėjo 15-ąsiais bendro gyvenimo metines. Draugai padovanojo tortą su penkiolika žvakučių. Dėl šeimos sutarimo Aušrai niekada neteko lieti ašarų ir už tai ji dėkinga Kęstučiui.
Priekaištavo tik paskutiniais mėnesiais, kad Aušra rečiau prisėda rašyti pagalbos laiškų, kad neduok Dieve, nepritrūktų ko nors Tadui.
Jai sunku buvo rašyti — žiauriai skaudėjo dar nesugijusią ranką — nusiplikė per Velykas. Žaizda — nuo peties iki pirštų. Gydytojai abejojo, ar ji valdys ranką. Bet Aušra, atlikusi procedūras, imdavo į glėbį Taduką ir nešdavo pas jo gydytojus.
„Mūsų šeimai šie metai baisūs. Vyrui buvo lūžusi koja, man ranka nuplikyta. Tadukas išėjo. Tik dukrą Simoną Dievas saugo.“

Gyvenimas — per dvylika metų

Aušrai sugėlė širdį, kai išgirdo sakant, kad baigėsi jos Taduko kančios. Ne kartą per ilgus dvylika Taduko gydymo metų motina girdėjo skauduliu tvinkusius žodžius — prieš gamtą ir ligą nepakovosi.
„Nesigailiu nė vienos akimirkos. Džiaugiuosi, kad stengiausi gydyti Taduką, kad ėjau įveikinėti neįveikiamų kliūčių. Juk mano vaikas išgyveno net dvylika metų. Dvylika metų jis man buvo draugas, sūnus, mokytojas.
Dvylika metų! Juk tai labai daug!„.
Tadukas per dvylika vaikiškų metų išgyveno viską, kas skirta suaugusio žmogaus likimui.
Jis jau seniai nevaikiškai kalbėdavo, nevaikiškai vertindavo žmones ir įvykius, patardavo mamai.
Jis išmoko vairuoti keturratį motociklą. Kai nebūdavo kelyje automobilių, jis važiuodavo šalia mamos vairuojamo automobilio, kartais paspausdavo ir iki 80 kilometrų per valandą.
Jis išmoko susikalbėti lenkiškai, angliškai. Jis išmoko geriau už mamą naudotis kompiuteriu.
Jis išmoko skaičiuoti ir užsidirbti pinigus, nes matė, kaip sunkiai juos uždirba tėvas, dirbdamas tris darbus, kiek reikėdavo pinigų jo vaistams.
Jis net turėjo savo verslą. Tėvai įtaisė nedidelį seną šaldytuvą, nupirkdavo jam šokoladų, žvakučių, pieštukų, kitokių niekučių. Tai kas, kad mama šokoladą pirkdavo už litą dvidešimt, o Tadukas parduodavo už 80 centų kaimynų vaikams.
Jis gavo daug dovanų. Švedijoje jam padovanojo nematytos veislės šuniuką Pinčią, kuris ilgisi savo šeimininko.
Jis pamatė pasaulio, tai kas, kad dažniau per ligoninės langą, bet kai tik leisdavo sveikata, jie su mama visada eidavo pasivaikščioti po miestus.
Jis pažino žmonių gerumą. Ir įsigijo daug draugų. Tokių, kurie pasiruošę pas Tadą užlipti kopėčiomis į dangų.

Tada dar Premjeras Rolandas Paksas pirmą kartą aplankė Taduką Micaičiuose. „Labas, Tadai. Aš — Rolandas. Viskas bus gerai, žinok. Pamatysi.“ Vėliau politikas dar ne kartą padėjo Tadukui.

Tadukas po kaulų čiulpų transplantacijos skubiai, neužtrunkant kelionėje, turėjo būti pas Lenkijos gydytojus. Rolandas Paksas: „Aš turiu draugų lakūnų. Jeigu skistume lėktuvu į Vroclavą, gal spėtume?“. Aušra: “Jeigu lėktuvu, spėtume“.

2001 sausio 26 diena. Po keturių mėnesių pertraukos, po antrosios kaulų čiulpų transplantacijos per pūgą R. Pakso parūpintu lėktuvu Tadukas buvo parskraidintas į Lietuvą. Tadukas tik prieš tris dienas buvo pradėjęs vaikščioti.

„Jis tiek daug valgo, daugiau negu 2000 kalorijų per dieną“, — stebėjosi mama. Valgyti Tadas pradėjo nuo vieno šaukšto ryžių. Vėliau — penki šaukštai sriubos.

„Aš negalėjau jam girdint pasakyti, bet mūsų skyriuje kasdien mirdavo...“

„Ar pasiilgai sesės?“ — klausė tėvas Kęstutis Mikalauskas, pasitikęs Karmėlavos oro uoste grįžusį vaiką. Tadukas linktelėjo.

2001 metų kovo 1 diena. Šiaulių vaikų ligų klinikose Tadukui sulašintas imunoglobulinas — maždaug po metų pavyko įveikti biurokratines kliūtis, kad berniukui dėl šių procedūrų nereikėtų kas dvi savaites važinėti į Vilnių.

2004 metai. Tadukui aukojo daugybė žmonių. 26 tūkstančius Švedijos kronų (apie 10 tūkstančių litų) skyrė Švedijos karalienė Silvija.

Išėjus Tadukui liko per dvylika metų sukauptos laikraščių iškarpos. Didžioji dalis — „Šiaulių krašto“ žurnalistų straipsniai apie Taduko ligą, apie skausmus ir džiaugsmus, apie Lietuvos ir užsienio gydytojus, apie geradarius, leidusius Tadukui gyventi.

Liko daugybė brangių ir Lietuvoje neparduodamų vaistų, kuriuos Aušra išdalys sergantiems Taduko draugams.

Liko Taduko Pinčia. Švedijoje Taduko paklausė, ko norėtų dovanų savo vienuoliktam gimtadieniui, Tadukas paprašė šuniuko, tokio mažo, kaip jis pats.

„Negaliu patikėti, kad Taduko nebėra“, — sako Aušra.

Ant supynių kieme Tadukas laukdavo ateinant savo draugų.

Namuose nepaslėpta liko tik vienintelė Taduko nuotrauka, kur jis gražus, linksmas. Tokį jį nori prisiminti tėvai ir draugai. Ji buvo prie Taduko karsto.

Aušros ilgesio ašaros tylios.

UŽUOJAUTA TĖVELIAMS

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis