[quote=moda,2004 12 10, 17:27]
Parasysiu dar apie keistus zmoniu pradingimus, kaip pvz.: "89m viena ankstu sausio ryta 45metu verslininkas prisipyle degalu i savo automobili. Sumokejes uz juos , jis paklause, kur rasti vyru tualeta. Paskiausiai ji mate einant tualeto link. Jo automobilis stovejo paliktas valanda be prieziuros. Pagaliau sunerimes kasininkas nuejo jo ieskoti. Vyro nebuvo ne zenklo. Tada kasininkas pranese policijai. Jie apieskojo aplinkini miska su sunimis, bet nieko nerado.
Paaiskejo, kad verslininkas neturejo jokiu asmeniniu ar financiniu rupesciu, faktiskai nebuvo priezasties , kad jis butu norejes pradingti. "jei jis planavo dingti, - aiskino policijos atstovas, - kodel jis pripyle automobili degalu ir paliko ji prie koloneles? Ir kodel pasirinko aptarnavimo stoti uz daugelio myliu nuo bet kur?"
čia tai iš styveno kingo romano, tik nebeatsimenu kaip vadinasi turiu ta knyga, apie mašiną, kuri žmones perkeldavo į kitą planetą.
o ta dvasių lenta tai jau toks sudas į ta pati klausima is eiles atsako viena karta taip kita ne.
čia tai iš styveno kingo romano, tik nebeatsimenu kaip vadinasi turiu ta knyga, apie mašiną, kuri žmones perkeldavo į kitą planetą.
styvenas kingas mano megstamiausias rasytojas
o bet prie ko ce ta masina perkelianti zmones i kita planeta? visai nesusije kazkaip su sita mano parasyta istorija atseit.... 
toje knygoje rašoma apie šitą istorija. nu čia šitą pasaką sugalvojo st. kingas. o kažkoks žurnaliūga pasiskolino jo išgalvotą fantastinę istoriją ir aprašė kaip tikra. noriu pasakyt, kad paistalai, tokių paistalų daug st. kingas yra sukūręs. nors man jo paistalai irgi labai patinka, tačiau nepriimu to kaip realių faktų.
hobo, as irgi Kingo pasakojimu nepriimu kaip tikru faktu, bet paskaicius "Ruka" kazkaip nejauku buvo, kai budavo tikrai tirstas rukas 
Taip ir bijodavau, kad kas neislistu 
Taip ir bijodavau, kad kas neislistu
Hobo, o gal Kingas pasiskolino sita istorija? 
o ir as ne is zurnaliugo kazkokio ce nurasiau, o is enciklopedijos 
yra ir tixlios datos ir vardai nurodyti.... o tas ivykis ivyko 1989m sausio 17, 5val. ryto.... hmmm...nu ne taip ir senai.... 
gal tikrai nuo kingo nuzvelge... o kada ta kingo knyga isleista buvo? ir issiaiskinkim kas nuo ko nuzvairavo
o "ruka" ir as skaiciau... fajna
o ir as ne is zurnaliugo kazkokio ce nurasiau, o is enciklopedijos yra ir tixlios datos ir vardai nurodyti.... o tas ivykis ivyko 1989m sausio 17, 5val. ryto.... hmmm...nu ne taip ir senai.... gal tikrai nuo kingo nuzvelge... o kada ta kingo knyga isleista buvo? ir issiaiskinkim kas nuo ko nuzvairavo o "ruka" ir as skaiciau... fajna
pvarciau ta vaiduokliu puslapi, tai siurpas nukrate, brrr......., o ta lenta nieko gero, atsakynrja ne teisybe, paklausiau koks mano vardas, o ji NO
išbandžiau tą vaiduoklių puslapį.
Nu ir supykau! Visokie bjaurūs atsakymai
. Gerai, kad netikiu blogom naujienom, tik gerom, o tai jau būčiau ne juokais išsigandus.
Šiaip būtų neblogas puslapis, jei tuose rūmuose dažniau pasirodytų vaiduokliai. O tai negi sėdėsiu inte paromis akis išpūtus. Tada jau bet kas gali pasivaidenti, ir ne tik kompe, bet ir nuosavam miegamajam. Jau pora kartų taip buvo - nuo ilgo sėdėjimo prie kompo...
"Rūkas" ir man patiko. O man baisiausias buvo Kingo apsakymėlis apie tokį Bukį, kažkokią baisią būtybę, gyvenusią vieno vyro sandėliuke. Jei gerai pamenu apsakymą, tas vyras vaikščiojo pas psichologą, gydėsi, rodos, nuo nervų (atseit, vaidenasi žmogeliui), o baigėsi tuo, kad tas Bukis nugalabijo ir tą vyriškį, ir patį gydytoją... Tikiuos, nepripainiojau.
Siaubas, kaip ilgai aš paskui bijojau naktį eit į gerą vietą! Mano miegamasis kaip tik prie sandėliuko, o jo duris tėvai vis palikdavo atdaras - kad vėdintųsi... Seniai buvo, o man iki šiol nejauku prisiminus...
Nu ir supykau! Visokie bjaurūs atsakymai
. Gerai, kad netikiu blogom naujienom, tik gerom, o tai jau būčiau ne juokais išsigandus.Šiaip būtų neblogas puslapis, jei tuose rūmuose dažniau pasirodytų vaiduokliai. O tai negi sėdėsiu inte paromis akis išpūtus. Tada jau bet kas gali pasivaidenti, ir ne tik kompe, bet ir nuosavam miegamajam. Jau pora kartų taip buvo - nuo ilgo sėdėjimo prie kompo...
"Rūkas" ir man patiko. O man baisiausias buvo Kingo apsakymėlis apie tokį Bukį, kažkokią baisią būtybę, gyvenusią vieno vyro sandėliuke. Jei gerai pamenu apsakymą, tas vyras vaikščiojo pas psichologą, gydėsi, rodos, nuo nervų (atseit, vaidenasi žmogeliui), o baigėsi tuo, kad tas Bukis nugalabijo ir tą vyriškį, ir patį gydytoją... Tikiuos, nepripainiojau.
Siaubas, kaip ilgai aš paskui bijojau naktį eit į gerą vietą! Mano miegamasis kaip tik prie sandėliuko, o jo duris tėvai vis palikdavo atdaras - kad vėdintųsi... Seniai buvo, o man iki šiol nejauku prisiminus...
Jo Buki ir as skaiciau, po to bijojau ir miegot ir i tulika nakti eit.
QUOTE(dopa @ 2005 01 26, 23:34)
pvarciau ta vaiduokliu puslapi, tai siurpas nukrate, brrr......., o ta lenta nieko gero, atsakynrja ne teisybe, paklausiau koks mano vardas, o ji NO
tai ir nereikia tikėtis kažko gudraus iš tokio puslapio.aš ir šiaip tokiom lentom stengiuos netikėt,o dar internete...tas pats,kas mylėtis internetu ar pan
reik man issipasakot ir visai nesvarbu, jog puse is cia esanciu nepatikes
tai va. Tecio tevas (mano senelis) mire, kai tetukui buvo 11 metu. Savaime aisku, as jo nemaciau. Kai dar buvau maza, vazinedavom per lapkricio 1 aplankyti kapo. Na viskas lyg ir gerai buvo. Taciau pries penkis metus pakeitus tevui darba mes ten nebevaziavome del ivairiausiu priezasciu (ju neminesiu). O pries 4 metelius lapkricio pirma savaite ir paskutine + sausio vidurys iki vasario kazkur 10-15 dienos pradejau labai blogai jaustis, verkdavau, kaip norejau aplankyti kapines. (pamirshau pamineti, jog kapas yra toli uz Vilniaus, jokie autobusai ten nevaziuoja, o ir su mashina sunku nuvaziuot). Tom dienom kasdien galvodavau apie tai, pasidarydavau labai jautri. Tevam to nesakydavom, nes zinojau, galimybes nuvaziuoti tiesiog nera (tevas dirba tplimuju reisu vairuotoju). Draugu prasyti negaleja, galejo kreivai paziureti, o ir kelio nelabai atsiminiau, kadangi buvau ten dar visai maza. Shiemet nebuvo isimtis, nuo sausiui ipusejus prasidejo mano "dziaugsmai". Taciau siemet zliumbiau krokodilo asarom ir nieko nebenorejau, tik geliu nuvezt. Cia pasirodo kitas sios istorijos personazas - mano geriausias draugas. Susitikom mes su juo sausio 22 diena. O as niekaip negaliu nustot galvot ir vis verkiu. Aisku, paklause, kas man yra. Ilgai nenorejau sakyti, nes buvo jau vakaras, o ir snigo ta diena kaip niekad. Taciau tarsi kazkokia jega is manes isspaude tuos zodzius...prisipazinau. Draugo atsakymas: kur arciausia cia parduotuve geliu nupirkt? Uzsukom, nupirkau keturias baltas rozes (nezinau, kodel jas, paprastai apie si varianta nebuciau pagalvojus) Apie septinta vakaro isvaziavom i nezinia, mat zinojau tik kelio "fragmentus". Nepatykesit, rado beveik nepasiklide, tik viena karta ne ten nusukom, bet chia smulkmena... Buvom prie kapiniu apie puse desimt, taciau nejutau jokios baimes ir dar paprashiau viena nueit, o drauga palikau mashinoj Taigi kapo ieskot irgi neprireike.... Stovejau ta nakti prie dieduko ir net nezinojau, ka pasakyti. Tiesiog padejau geles ir tyliai verkiau. Nebuvo baisu, bet jutau, tarsi kazkas stovi man uz nugaros ir taip pat tyliai dekoja... Tada nnuvaliau nuo paminklo sniega ir pamaciau datas..... Vo cia tai siurpas aplanke mane... Diedukas mires lapkricio pabaigoje, o gimes sausio 29... (dabar prashau palyginti datas, kai man labiausiai norejosi aplankyti ji). Apie tai anksciau nieko nezinojau! Tik perzengus kapiniu riba, pradejo mane pykinti. Visa kelia atgal labai blogai jauciausi, tarsi visas mano jegas kas butu pavoges. Nakti labai neramiai miegojau. Pabudus, maciau kazkokia juodai balta skyle-rata... Bet tas vaizdas greit pranyko. Ryte buvo truputi geriau, tik atsirado dar kai kas... balsas, kuris nestojes klausinejo manes, kad uzsakysiu uz JI misias? Gimtadienio dienai.. Niekada to nesu darius, todek teko paklaust mamos. Nuejau i baznycia, uzsakiau ir tada pasijutau GERAI. Visiskai aprimau po misiu. Tik atrodo tai dar ne pabaiga, nes jauciu JIS dar nori su manim susitikt, bet dar negaliu pasakyti kada ir kodel.
tai va. Tecio tevas (mano senelis) mire, kai tetukui buvo 11 metu. Savaime aisku, as jo nemaciau. Kai dar buvau maza, vazinedavom per lapkricio 1 aplankyti kapo. Na viskas lyg ir gerai buvo. Taciau pries penkis metus pakeitus tevui darba mes ten nebevaziavome del ivairiausiu priezasciu (ju neminesiu). O pries 4 metelius lapkricio pirma savaite ir paskutine + sausio vidurys iki vasario kazkur 10-15 dienos pradejau labai blogai jaustis, verkdavau, kaip norejau aplankyti kapines. (pamirshau pamineti, jog kapas yra toli uz Vilniaus, jokie autobusai ten nevaziuoja, o ir su mashina sunku nuvaziuot). Tom dienom kasdien galvodavau apie tai, pasidarydavau labai jautri. Tevam to nesakydavom, nes zinojau, galimybes nuvaziuoti tiesiog nera (tevas dirba tplimuju reisu vairuotoju). Draugu prasyti negaleja, galejo kreivai paziureti, o ir kelio nelabai atsiminiau, kadangi buvau ten dar visai maza. Shiemet nebuvo isimtis, nuo sausiui ipusejus prasidejo mano "dziaugsmai". Taciau siemet zliumbiau krokodilo asarom ir nieko nebenorejau, tik geliu nuvezt. Cia pasirodo kitas sios istorijos personazas - mano geriausias draugas. Susitikom mes su juo sausio 22 diena. O as niekaip negaliu nustot galvot ir vis verkiu. Aisku, paklause, kas man yra. Ilgai nenorejau sakyti, nes buvo jau vakaras, o ir snigo ta diena kaip niekad. Taciau tarsi kazkokia jega is manes isspaude tuos zodzius...prisipazinau. Draugo atsakymas: kur arciausia cia parduotuve geliu nupirkt? Uzsukom, nupirkau keturias baltas rozes (nezinau, kodel jas, paprastai apie si varianta nebuciau pagalvojus) Apie septinta vakaro isvaziavom i nezinia, mat zinojau tik kelio "fragmentus". Nepatykesit, rado beveik nepasiklide, tik viena karta ne ten nusukom, bet chia smulkmena... Buvom prie kapiniu apie puse desimt, taciau nejutau jokios baimes ir dar paprashiau viena nueit, o drauga palikau mashinoj
Taigi kapo ieskot irgi neprireike.... Stovejau ta nakti prie dieduko ir net nezinojau, ka pasakyti. Tiesiog padejau geles ir tyliai verkiau. Nebuvo baisu, bet jutau, tarsi kazkas stovi man uz nugaros ir taip pat tyliai dekoja... Tada nnuvaliau nuo paminklo sniega ir pamaciau datas..... Vo cia tai siurpas aplanke mane... Diedukas mires lapkricio pabaigoje, o gimes sausio 29... (dabar prashau palyginti datas, kai man labiausiai norejosi aplankyti ji). Apie tai anksciau nieko nezinojau! Tik perzengus kapiniu riba, pradejo mane pykinti. Visa kelia atgal labai blogai jauciausi, tarsi visas mano jegas kas butu pavoges. Nakti labai neramiai miegojau. Pabudus, maciau kazkokia juodai balta skyle-rata... Bet tas vaizdas greit pranyko. Ryte buvo truputi geriau, tik atsirado dar kai kas... balsas, kuris nestojes klausinejo manes, kad uzsakysiu uz JI misias? Gimtadienio dienai.. Niekada to nesu darius, todek teko paklaust mamos. Nuejau i baznycia, uzsakiau ir tada pasijutau GERAI. Visiskai aprimau po misiu. Tik atrodo tai dar ne pabaiga, nes jauciu JIS dar nori su manim susitikt, bet dar negaliu pasakyti kada ir kodel.
Bonifacija, aš tikiu tavo pasakojimu. Net jeigu tu paskui pasakytum, kad tik gražią istoriją sukūrei forumo mamyčių patiklumui patikrint, aš tikėčiau, kad tokia istorija gali nutikt iš principo. Man nieko panašaus nėra nutikę, mirusį žmogų mačiau tik kartą vaikystėje ir, kaip čia tiksliau pasakius, bet kokio kontakto su jais vengiu (nesu buvus laidotuvėse ir pan.), nes anksčiau buvau itin jautri ir labai blogai į tokius dalykus reaguodavau. Vienu metu priėjau iki tokio laipsnio, kad pradėjau matyt auras (bent jau tada buvau tuo tikra, deja (ar laimei), tai truko labai trumpai), o bet koks stipresnis žmogus galėjo pasiimt iš manęs energijos, kiek norėjo: čia kartu įkišiu ir savo istorijėlę.
Viena mergina tuo metu intensyviai mokėsi raganavimo (dar ir dabar, kiek žinau, jo kažkur, gal net Vilniuj, moko), tai nusprendė išbandyt ant manęs - pasiimt mano energijos. Aš nieko nežinojau apie jos pomėgius raganaut nei apie jos sumanytą eksperimentą, mes sėdėjom kompanijoj kavinėj ir ji nieko pastebimo man nedarė, tik aš staiga pajutau nežmonišką silpnumą ir galvos skausmą, drebėjau kaip lapas ir širdis, atrodė, iššoks iš krūtinės. Pasistengiau niekam to neparodyt, ir kone gavau šoką, kai ta mergina manęs vėliau paklausė - ar tu jautei, kaip aš bandžiau imt iš tavęs energiją? Ir jaučiau, kad man pavyko, nes man praėjo galvos skausmas ir nuovargis, pasijutau puikiai. Po to karto pasistengiau niekad su ja nebesusitikt, dar kurį laiką gydžiaus nervus, nes, kaip pačios suprantat, toks jautrumas buvo nepakeliamas. Dabar su mano sveikata viskas šia prasme gerai, bet visokius magus, ekstrasensus, raganius, ypač mėgėjus, ir dar žaidžiančius su mirtim ir "blogosiom jėgom", apeinu diiiiideliu ratu.
Bonifacija, jei bus pratęsimas, pasakok. Nors šiaip tai labai linkiu tau, kad to pratęsimo nebūtų.
Viena mergina tuo metu intensyviai mokėsi raganavimo (dar ir dabar, kiek žinau, jo kažkur, gal net Vilniuj, moko), tai nusprendė išbandyt ant manęs - pasiimt mano energijos. Aš nieko nežinojau apie jos pomėgius raganaut nei apie jos sumanytą eksperimentą, mes sėdėjom kompanijoj kavinėj ir ji nieko pastebimo man nedarė, tik aš staiga pajutau nežmonišką silpnumą ir galvos skausmą, drebėjau kaip lapas ir širdis, atrodė, iššoks iš krūtinės. Pasistengiau niekam to neparodyt, ir kone gavau šoką, kai ta mergina manęs vėliau paklausė - ar tu jautei, kaip aš bandžiau imt iš tavęs energiją? Ir jaučiau, kad man pavyko, nes man praėjo galvos skausmas ir nuovargis, pasijutau puikiai. Po to karto pasistengiau niekad su ja nebesusitikt, dar kurį laiką gydžiaus nervus, nes, kaip pačios suprantat, toks jautrumas buvo nepakeliamas. Dabar su mano sveikata viskas šia prasme gerai, bet visokius magus, ekstrasensus, raganius, ypač mėgėjus, ir dar žaidžiančius su mirtim ir "blogosiom jėgom", apeinu diiiiideliu ratu.
Bonifacija, jei bus pratęsimas, pasakok. Nors šiaip tai labai linkiu tau, kad to pratęsimo nebūtų.
