Neįprasti reiškiniai - 2

o ko nors gero bet keisto buna?

buna

gero bet keisto
o kaipgi, kai uzmiegu pamirsus isjungti sviesa ir kai asibundu ji buna isjungta arba atvirksciai
na cia daugiau naudingo, nei kiek gero

O man paskutinėm dienom paukštukas ramybės neduoda
Palei pat langus, palei atidarytą balkoną vis čirpdamas duodasi kolibris - lyg vienoj vietoj ore kabodamas, sparneliais plasnodamas, metasi iš vieno kampo į kitą, žiūrėdamas pro langą...
Jau taip dvi dienas Į langus nesitrenkia, bet visai prie pat priskrenda... Gal ką pranešti nori?
Grįžau iš darbo, jo nebuvo. Bet pravėriau balkoną, vėl prisistatė.. Et, net neramu

ziniu turi gauti

Ar bent jau gerų?

visko gali tiketis...ir tokiu ir tokiu

Man taip buvo kazkoks kosmaras kai tas paukstukas dauzydavos i langair taip beveik savaite Buvau labai issigandus,nes sako,kad tipo gali isgirst nelame, ber aciu Dievui nieko neisgirdau .Jau praejo gal pora metu!

Maniškis tai nors nesidaužo šiaipl, suka ratus ir pro langą žiūri...
Keli žmonės pasakė, kad jei kolibris - tai gera žinia o va jei varna kokia būtų...

as noriu papasakoti savo istorija.
kai buvau paaugle, labai domejausi ivairiais horospokais, burimais tiek kortom, tiek viskuo kuo galima burti. turejau kruvas is ivairiu zurnalu prisirinkusi burimu, kortu ir t.t. buvau tiesiog del to pamisusi, burdavausi kas diena po kelis kartus, kadangi buvau isimylejusi be atsako ir dar buvo keletas asistuojanciu, todel, pacios suprantate, kaip buvo svarbu suzinoti, kuris myli, kuris pakvies i pasimatyma ir t.t

ir viena diena prisizaidziau. nakti per miegus jauciu, kad virs galvos riedineja kazkoks sunkus riedulys, garsas toks tikroviskas, kazkas sunkaus spaudzia, kviepuoti sunku, paskui nosi kazkas pradejo kutenti, as ranka matyt nuveju, o paskui vel kutena, net liepiau broliui liautis, galvojau, kad jis cia kvalioja...issibudinau, tamsu, nieko nera, bet baisus saltis, tiesiog ledinis! net nosis nusalusi buvo..palindau po kaldra, bijau net kviepuoti. siaubas sukaustes nerealus, galvoju, kas cia dedasi..lindejau lindejau po kaldra, aplink tylu,net spengianciai tylu, po truputi svinta, o mano akys dideles dideles. galiausiai nutariau greitai iki mamos lovos nubegti...pasiryzau ir nubegau, mamai pamelavau, kad labai susalau ir vos vos paryciais uzmigau.

ryte is karto surinkau visas savo kortas ir burimus ir sudeginau peciuje. net nekilo minties, kad galeciau kaip nors kitaip pasielgti.
taigi, kaip ir moralas:
mamos, neleiskite savo dukroms jokiais burtais uzsiimineti! kaip sakiau, as net normaliai nei kortom buriau, tik su iskarpomis is zurnalu zaidziau, o taip prisizaidziau galima sakyti, kad trauma gavau visam gyvenimui, dabar, tevu namuose, kazkaip buti nejauku, ir nuo to laiko nieko net zinoti apie burtus nenoriu...
ai, dar buvau girdejusi, kad reikia iskviesta dvasia isprasyti lauk, atrodo, kazkoki rituala padariau, ir dar su zvake kampus apejau, malda kalbejau, kad tik nepasikartotu.

negaliu patiketi, kad net tie, atrodo, juokingi zurnalu burimai, gali iskviesti dvasias, tai juk pavojinga zmoniems! ir manau, kad tokiu kaip as yra ne viena ...

kai pati busiu mama, jokiu budu neleisiu taip zaisti!!!

Nius ir šiurpi tema

uvo man keistų nutikimų,bet vis į juos nekreipdavau dėmėsio...ar bent jau bandydavau įtikint,kad man vaidenasi...
Po prosenelės mirties viskas prasidėjo.Buvau maža ir mirus prosenelei...nuo manęs buvo slepiama apie 1mėn. Vis siuntinėjo per gimines..."atostogaut".Laidotuvėse neteko dalyvaut,nes apie tai nieko nenutuokiau,nors nuojauta...buvo...Nors praėjo ne metai ir ne du,bet kartais mane sąžinė graužia(nuoskauda),kad neatsisveikinau su ja.Na,bet čia kita istorija.
Taigi...vieną naktį...prabundu...jaučiu,kad kažkas kambary...gerklėj toks baimės gumulas sustingęs.Iškišu nosį iš po kaldros(nes man visuomet šalta ir kol nosies nesušildau-neužmiegu )...taigi...iškišu nosį iš po kaldros,o gi ant lentynos kažkas šviečia.Kaip fosforas...ir lyg juda...tokio mažo mažo žmogeliuko pavidalu.Jaaaazau...Jūs net neįsivaizduojat kaip pas mane širdis baladojos!Užsimerkiau...bijau atsimerkt,o tuo labiau pajudėt ar riktelt.Negaliu...tiesiog sukaustė mane ta baimė.Beje...tiksliai žinojau,kad ant tos lentynėlės apart permatomos krištolinės vazos-daugiau nieko nebuvo. Užuolaidos pas mane išvis nepraleidžia jokios šviesos ir visuomet yra kruopščiai užtraukiamos...nes kitaip man kambary per šviesu ir užmigt negaliu.Taigi...iki šiol negaliu suprast kas ten buvo...
Antras nutikimas buvo toks,kad buvau kambaryje ,kuriame gyveno prosenelė maždaug jau prieš mirtį.Nors metelių jai buvo sočiai,bet iki pat galo buvo labai savarankiška.Taigi...stoviu aš prie spintos,kažko ieškau...ir staiga...ant manęs spinta GRIŪNAAA...Aš nežinau kaip aš atšokau,bet padariau tikriausiai salto.Jei ne tokia didžiulė dėžė stovėjusi nuo kažkokio aparato,tai būtų sulaužytos abi kojos,o gal net ir būčiau prispausta negyvai,nes ta spinta,tai 100-kilograminė.O iki tol stovėjo sau dešimtį metų ir iš vietos jos pajudint nebuvo įmanoma.Keista...bet gal dėl kokių kreivų grindų...
Apie metus laiko nuo jos mirties...girdėdavau koridoriuje žingsnius.Tuos pačius,kurie girdėdavosi,kai ji eidavo į tualetą apsiavusi savo mylimiausias šlepetes... Ir dažnai tą girdėdavau...nevarbu ar viena namie būdavau,ar ne...Kitų namiškių kažkaip neklausiau...Bijau,kad nesveika palaikys...
Ir štai...pagaliau nenuginčyjamas įrodymas,kad ji mus visus saugo(ta prasme šeimą).Prieš susergant mano močiutei...ji atėjo sapnuose pasakyti,kad artėja liga.Žinoma,ji tą pasakė netiesiogiai...o tiesiog tam tikrais ženklais,kurie susiję su ta liga.Prieš susergant man...ji atėjo mano mamai pranešt apie ligą.Mama pasakojo,kad sapne ji ėjusi jos lankyti į ligoninę(reanimaciją) ir pas ją atėjusi-rado ją verkiančią...ir staiga...prosenelė pavirto maža maža mergaitė ir pradėjo juoktis.Tai kaip šitą paaiškinti?...Aš linkusi tikėti visokiais bildukais ir sielom,angelais sargais ir pan.

niu..Aš pasiskaičiau. O dar smagiai vakarėja, namie viena.. Ir dabar papasakosiu kelias savo istorijas:) Mano tėvelis mirė prieš 5kis metus. Dieną prieš mes su mama jį aplankėm ( gyvenom atskirai). Ir išvažiuojant toks gumulas gomury ir toks šauksmas viduje, kad kažkas mirs.. nu toks neapsakomas.. atrodė, galva plyš. Apsižliumbiau. niu žiauriai. Ir kas svarbiausia negalėjau to paaiškinti. Kitą dieną kažkaip viskas vėl gerai. Pokštaujame su mama, šeip kažko ten juokiamės ir staiga skambutis. Pranešė, kad mirė. Dar ir dabar nesitiki. Atrodo ėmė kažkur išėjo. Grįš kada nors ir tiek. O, bet kiek sapnų sapnavau paskiau su tėvu. Vienas buvo,kad kažkur vaikštom šnekuosi. Vat vienas - itin įsiminiau. Buvau tada svečiuose toli nuo namų, nuo Vilniaus ir miegu. Sapnuoju kad važiuoju troleibuse pro vietą, kur anksčiau visa šeima gyvenome. Tokiu senu troleibusu važiuoju. O tėvas prieky sėdi. Kaip visada apsirengęs taip. Aš ten tolėliau sėd-iu. Niu prie vidurinių durų troliko, jis - prie priekinių. Ir kviečia mane, sako:ateik pas mane, maždaug jau lipti turim ar kažkas tokio. sako: niu, ateik pas mane. O aš visa verkiu ir sakau - negaliu. Bet taip maždaug ir noriu , o balsas sako - negaliu.. Paskiau atsibundu tokia, na, žinote kokia būna savijauta po slogaus sapno. Ateinu prie stalo ir pastebėjo,kad kažkas ne taip. Papasakojau sapna.. Kas svarbiausia aš jaučiausi kalta, kad negaliu eiti pas jį. Ir viena tokia močiutė sako,kad kvietė ta prasme į mirusių pasaulį eiti. Sako, gerai,kad nesutikai. Baisu labai . Ir šeip jaučiu dažnai,kad kambaryje esu ne viena, kažkas šalia ir pan. Na, dėl tėvo - tei ir mišių nemažai užpirkdavom, o aš jį sapnuodavau. Tiesa, vieną sykį aš vaikščiojau VIngio parke - vieta kurioje prabėgo mano vaikystė su tėtuku. Ten tarsi mitnimis su juo kalbėjausi ir kai išeidinėjau iš ten aš pasakiau ,kad jį myliu ir vis vien liks mano tėvu. Kad jis čia pasiliks, nes praeities nesusigražinsim ir leis man gyventi ateitimi. Žinote, visą laiką tame VIngio parke jaučiausi tarsi su kažkuo eičiau, o kai išėjau ir taip pasakiau -bėl tarsi verksmas, atsisveikinimo nuotaikos užliejio mane ir aš pasijutau viena. Bet lyg išsilaisvinusi nuo kažko. Dabar tėvą sapnuoju itin retai. Tik štai, ne per seniausiai sapnavau kapines, tėvo motinos kapą, bet tai nebuvo jos , o tik vasdinosi ,kad jos. Ir ten augo trešnė ir aš į ją lipau, o vaisia tokie susitraukę o aš skyniau ir ragabvau. Atsikėliau ir jaučiu,kad turiu kažką padaryti. NEžinau ką.. Oi, čia jau truputuką nuvažiavau į lankas . Va, o kalban apie dvasias.. Iš esmės, kažkas čia kažkur teisingai rašė, kad mes nežinoma. Galbūt viena ar kelios dvasios kaip tik stovi prieš jus. O galbūt kita spokso į jus. Mes jų nematome, bet jos mus mato, jos visuomet mus apsups, stebės kiekvieną žingsnį. Panašiai, kaip maitvanagiai, tik gal ne taip žiauriai. ech..