Neįprasti reiškiniai - 2

Brazke, tavo postai mane ramina - jau geriau lai būna šitos istorijos apie lupinėjamas akis išgalvotos. Net šlykštu prisimint... Gal išvis man reiktų apsiramint su šito skyrelio skaitymu, o tai paskui negera ant dūšios....

Laukiam laukiam brazke apie ta nama!!

Joooooooo, Brazkės postai tikrai ramina.
Man apskritai labai patinka, kai kas nors kraupiai apasakoja apie vaiduoklius arba kai gražiai išaiškina, kad jų nėra - ir tas, ir tas malonu Kaip lietuviui malonu, kad kažkam kitam vaidenasi (ne man ), o kaip katalikui malonu, kad mano artimui gerai, nesivaidena

Su artėjančia vasara (pagal kalendorių). Dar apie nuotraukas: anksčiau nuotraukas galima buvo ryškinti pačiam – nors ir rūsyje iškart po „fotosesijos“. Gausis mėgėjiškai, gal nekokybiškai, bet gausis. Galima fotkinti „Polaroidu“ – nuotraukos iškart savaime išsiryškina. O nuo kokių 1993 pas mus paprastas nuotraukas ryškina tik atelje, nes kita technologija, kitos medžiagos, daug pigiau ir paprasčiau. Ir fotoaparato apskritai nereikia – instaliuoji Corellį ar Photoshopą – ir virtualiai lupk akis, pjaustyk pirštus ar galvas, klonuok – paskui ant fotopopieriaus atprintini ir rodai vakarėlyje . Tai todėl ir klausiau apie kokį laikotarpį kalba sukasi .
O dabar dar apie namą: savais kanalais užmečiau meškeres – dabar užkibo rezultatas. Gal prieš 3 metus mano buv. mokyklos mokiniai pralindo pro tvorą, pateko į tą apleistą pastatą, pašniukštinėjo – na ir prasidėjo . Per pamokas tai gi nuobodu – o čia tiek visokios medžiagos fantazijos kūrybai . O pačiam pastate – visoks medicininis ligoninės šlamštas, maža kokių iliustracijų ar užrašų galėjo būti. O ir po teritoriją besišlaistantys baltai apsirengę, sutvarstyti ar kraujuoti personažai neturėtų stebinti – gi būna ir operacijų ir avarijų ar šiaip traumų...
Na, pereinu prie to, apie ką žadėjau .
Mano draugė bičiuliaujasi su šeima, kuri turi medinį namą kažkur atokiame LT pakrašty (apart buto Vilniuje). Aš juos pažįstu iš matymo, tik nebendraujam, todėl „informacija“ nebus iškraipyta .
Taigi, sutemus, viskam ir visiem nutilus, prgludus vienoje vietoje prie sienos kiekvienas aiškiai girdėdavo, kaip už jos kalbasi minia žmonių, tik tarsi siena būtų gerokai storesnė, arba lyg už jos būtų ne laukas, o kita patalpa, kurioje susirinkę daug žmonių. Įsiklausius beveik galima girdėti tariamus žodžius, bet per tyliai, kad atpažintum (žodžius).
Dieną ne kartą buvo viskas apžiūrėta iš išorės – jokių pėdsakų, siena – paprasta, be nieko, kas galėtų sukelti kokį tai efektą. Apžiūrėjo ir sutemus. Pro langą matosi – stovi šeimos narys su prožiku, o viduje girdisi, kad už sienos minia kalbasi.
Vieną dieną ėmė nuodugniai apžiūrinėti pačią sieną iš lauko – centimetras po centimetro. Ir tada surado, tai, ko ieškojo ; bet dabar man reikia bėgt su reikalais – vėliau užbaigsiu.

Nu jau visai čia, a į akį nenori? Šitaip tu man suintriguok ir palik Apsikakot iš pasiutimo galima

nu a ne zabaltys ta brazke! bizuno siknon reik!

Ai paciam idomumo ikarsti emei ir nutraukei

nu nieko nieko, laukiam vistiek , niekur nedingsim...

Ką yra? Man darbo metu dirbt reikia, o ne paplepėjimuose kiurksoti .
Na, tai tas namas apkaltas paprastom medinėm lentom. Vienoj vietoj, matosi, buvusi lentoje medžio šaka, kiek papuvusi, patrupėjusi ir pasidariusi maža angelė. Eina kiaurai per lentą, o tarpe tarp lentų ir rąstų vapsvos išsiplatinusios ertmę ir įsirengusios lizdą. Kai brazda ir zirzia sparneliais pro sienos storį garsas nuslopsta ir pažemėja, atrodo kaip murmėjimas .

vot tai tau ir reiskinys! :

Ale ir ištirk tu man tokį dalyką Čia specialistu reikia būt, kaip ten kas sparnelius virpina ir kaip ten garsas lūžta

Galvojau cia jau vaiduokliai jau darosi.O cia biteles!