Kodėl?

Užuojauta visoms mamytėms ir tėveliams bei jų šeimoms!
Mūsų Haroldui vakar būtų suėjęs mėnuo arba jei viskas būtų pakrypę kitaip būčiau šiai minutei dar jį pilve auginus
Mūsų su vyru pasirinkimas buvo toks: gimdymas- prieš tai sulaukus vaikelio mirties gimdoje ar Cezaris. Pasirinkome Cezarį vildamiesi laimingos pabaigos. Manėme, jog esame pakankamai nubausti už tai, jog niekaip nesisekė susilaukti vaikelio. Operacija padaryta, mažiukas kovoja už gyvenimą. Mudu kupini vilčių. Tačiau savaitės pabaigoje jų mažėja ir vieną rytą pamačiusi Haroldo kruvinas lūpytes suprantu, jog laimingos pabaigos nebus. Tą dieną daktaro prašau nebekankinti mažiuko, nebeleisti jam nuskausminamųjų, neperpylinėti kraujo. Daktarai sako, kad taip negali. Vyro prašau, jog vežtųsi mane namo. Nebegaliu žiūrėti į laimingas mamas, girdėti kūdikių riksmo ir žinoti, kad vos už kelių metrų mano angelėlis palengva palieka mus. Vakare dar grįžtame į ligoninę aplankyti Haroldo ir jis jau kelias dienas gulėjęs ramiai, staiga iš po apklotėlio iškiša mažą rankutę... Ryte sulaukiame skambučio... Veliau vyras man primena ta vakara ir ta mazyte rankute- Hariukas su mumis atsisveikino.
Niekada gyvenime nesigailesiu vieno- kad dariau operacija. As maciau savo maziuka, turiu kapeli, kuri galiu lankyti.
Skausmas nedings niekada, galbūt sumažės. Aš dažnai klausiu saves "kodėl?" Atsakymo nėra. Guodžia mintis, kad dabar mūsų Hariukui geriau, kai nebekankina zondai ir visokie aparatai. Tikiu, kad jis pirmas mane pasitiks, kuomet išmuš mano valanda. Tikiu...
Norim antro vaikelio, tačiau kol kas baimė didesnė nei noras.
Nelaimės metu supratau dar vieną dalyką- kaip yra svarbu turėti artimą žmogų- mylinti ir palaikantį vyrą ir mamą. Tik jie abu man padeda išgyventi ir susitaikyti.
O aš taip ilgiuosi savo mažiuko, taip norėčiau jį priglausti ir pabučiuoti- bent vieną kartą.

Nėštumo eiga normali, jau 25 savaitėlės, skaičiuoju dienas iki dekretinių atostogų...  Sunerimau, kai keletą dienų nepajutau mažylės judesiukų. Bet prieš porą savaičių darė echoskopiją ir viskas buvo gerai, o ir judesių nejutau net tada, kai gydytoja juos matė monitoriuje.  Prabėgo dar keletas dienų ir jau negalėjau laukti ilgiau, nuvažiavau į ligoninę nes buvo sekmadienis. 
    Matau kaip gydytoja bando echoskopuodama surasti nors kokį dukrytės gyvybės požymį, matau kokia ji sutrikusi , o man jau pasipylė ašaros...  Ji tik ir teištarė : "Užjaučiu.."
    Dozė raminančių, siuntimas gimdyti į KMUK.  Žodis "gimdyti" man skambėjo labai žiauriai.  Niekaip negalėjau suprasti, kodėl nebūtų galima daryti cezario su pilna narkoze?
    Pagimdžiau. Buvo labai sunku neišgirsti vaikelio verksmo, nors KMUK personalas visuose skyriuose bandė morališkai palaikyti kaip tik galėdami. Žiauriausia buvo po visko gulėti palatoje, o už sienos girdėti kitų, ne mano, vaikučių verksmą.
    Liko smėlio kauburėlis, didelis skausmas mano ir vyro širdyse ir dar medikų neatsakytas klausimas - kodėl taip atsitiko? Geriausiu atveju atsakymas bus po mėnesio, o gali jo ir iš viso nebūti...

  Dar nesugalvojau kaip reikia pasakyti savo penkiametei dukrai, kad Kalėdų senis taip lauktos sesutės neatneš. 
  Puikiai suprantu, kad turiu būti stipri , bet net pati nepajaučiu kaip pradedu glostyti pilvą ir iš karto prisimenu, kad ten jau nieko nebėra.  O tada jau pasipila ašaros.  Bijau išeiti iš namų ir sutikti pažįstamų, kurie žinojo apie nėštumą, vėl pajudins tą kraujuojančią žaizdą...

  O su placenta viskas tvarkoje buvo? Neatsidalinus?

Viskas buvo idealu. Tiesiog visi gydytojai traukė pečiais, nes negalėjo suprasti - placenta tvarkoj, virkštelė tvarkoj, leliuko visi organai (kurie turi būti 25 sav.) išsivystę.  Nelabai tikiuosi išgirsti atsakymo ir po mėnesio.

Nėštumo eiga normali, jau 25 savaitėlės, skaičiuoju dienas iki dekretinių atostogų...  Sunerimau, kai keletą dienų nepajutau mažylės judesiukų. Bet prieš porą savaičių darė echoskopiją ir viskas buvo gerai, o ir judesių nejutau net tada, kai gydytoja juos matė monitoriuje.  Prabėgo dar keletas dienų ir jau negalėjau laukti ilgiau, nuvažiavau į ligoninę nes buvo sekmadienis. 
    Matau kaip gydytoja bando echoskopuodama surasti nors kokį dukrytės gyvybės požymį, matau kokia ji sutrikusi , o man jau pasipylė ašaros...  Ji tik ir teištarė : "Užjaučiu.."
    Dozė raminančių, siuntimas gimdyti į KMUK.  Žodis "gimdyti" man skambėjo labai žiauriai.  Niekaip negalėjau suprasti, kodėl nebūtų galima daryti cezario su pilna narkoze?
    Pagimdžiau. Buvo labai sunku neišgirsti vaikelio verksmo, nors KMUK personalas visuose skyriuose bandė morališkai palaikyti kaip tik galėdami. Žiauriausia buvo po visko gulėti palatoje, o už sienos girdėti kitų, ne mano, vaikučių verksmą.
    Liko smėlio kauburėlis, didelis skausmas mano ir vyro širdyse ir dar medikų neatsakytas klausimas - kodėl taip atsitiko? Geriausiu atveju atsakymas bus po mėnesio, o gali jo ir iš viso nebūti...

  Dar nesugalvojau kaip reikia pasakyti savo penkiametei dukrai, kad Kalėdų senis taip lauktos sesutės neatneš. 
  Puikiai suprantu, kad turiu būti stipri , bet net pati nepajaučiu kaip pradedu glostyti pilvą ir iš karto prisimenu, kad ten jau nieko nebėra.  O tada jau pasipila ašaros.  Bijau išeiti iš namų ir sutikti pažįstamų, kurie žinojo apie nėštumą, vėl pajudins tą kraujuojančią žaizdą...