Kodėl?

Laukiam ...
Nors stengiuosi nelaukti, negalvoti apie tai, nes kai lauki, laikas dar leciau eina...
bet laukiu vis tiek...

Na, tikekime visos, kad visgi tas stebuklas ivyks, taip kaip kaip ivyko tas kosmaras

[quote=VaidaI,2006 01 25, 18:03
Jeinfer27, kokia tu stipri...
as visai nebe stipri, visiškai ištižau....

Mano vaikutis augo manyje 22 sav. ir pora dienu... Pirmas nestumas, jaunute besisypsanti ir pasimetusi busimoji mama...
Puikiai jauciausi. Vaikutis augo, spurdejo jau nuo 18 savaites aiskiai stukseno i pilvuka. Ir 22 sav. staiga susirupines gydytojos veidas - mazokai vandenu... Po perziuros gimdymo namuose ziauri, bet dar nesuvokta tiesa: nematome slapimo pusles. Siuntimas i Antakalnio klinikas... gydytojos sypsena, kad isvada nepasitvirtina... staiga susirupines veidas...iskviestas skyriaus vedejas ir sunkiai suvokiama isvada - itariama inkstu ageneze, rekomenduojama nestuma nutraukti...
Pasiurpom abu nuo Antakalnio klinikos ir gydytoju abejingumo. Papuolem ten dar nesuvokdami nelaimes, pasimete, savaitgali, gydytoja pas kuria lankiausi VGNnegalejo guldyti i VGN, nes tokia tvarka. Niekas nieko neaiskino, skauda-neskauda, gerai-negerai, vyra isvis is palatos isvydavo lauk, net po gimdymo ne zodzio neispesem, teko popieriuose skaityti apie tai, kad plyso gimdos kaklelis...

Nezinau, kaip buciau viska isgyvenusi, jei ne brangiausias zmogus salia. Girdedama siaubingus gydytojos zodzius zinojau, kad ir kas nutiktu, mes esam dviese, mes viska iskentesim. Susisuksim i kamuoliuka ir tyliai paverksim kai niekas nematys ir negirdes...
Neuzsidarykit savyje, tik laikas ir tik mylimas zmogus gali padeti tai isgyventi.

Laikykis mieloji!Stiprybes tau ir tavo seimai!

Liūdna. Stiprybės jūsų šeimai.

Po netekties man labai patiko vienos dainos žodžiai. Nežinau nei grupės, nei dainos pavadinimo (daina apie Dievą), tačiau žodžiai tokie: "What it would be if you had just one question?" - jei sutiktum Dievą ir jis leistų tau užduoti 1 vienintelį klausimą - ko paklaustum? Až žinau - paklausčiau KODĖL???????????????? KODĖL PO VELNIŲ TO NUSIPELNIAU?? Yra ir blogesnių, ir geresnių už mane, taigi KODĖL??.......

Antakalnio klinikose niekas nieko nesako, ten gali mirti ir visi tik pečiais gūžčios. Visi abėjingi, Santariškių naujagymių reanimacijoje lygiai tas pats... Jiems pasakyti tėvams, kad jų Vaikelis mirė, lygiai tas pats kaip laba diena ar viso gero... Suprantu, kad jie negali išgyventi taip kaip mes, nes išsikraustytų iš proto po kiekvieno atvejo, bet bent truputėlį supratingumo ir žmogiškumo galėtų pasilikti...

Labai visas užjaučiu, žinau ką reiškia netekti savo Mažiuko.

Va man bent tuo klausimu “pasisekė“ - turėjau labai suprantantį ir atjaučiantį gydytoją, po to sužinojau, kad jis irgi savo pirmagimį palaidojo... Buvo ir taip vadinamas ligoninės „psichologas“ iškviestas, kuris man padarė tiek naudos- kad sukėlė šypsena savo nukvakimu ir sapalionėmis.....

truksta zodziu... Nors jie cia nepades... Ir ta paguoda irgi.... Nebesuprantu... Nejaugi Dievas gali buti toks ziaurus? Ar jis is vis yra?....
O kaip taip ir daktarai gali elgtis? Juk jie irgi zmones!!! O gal jau sugyvulejo...
Laikykites!!!!

Sia savaite turejau iseiti i dekretines... Bet yra kaip yra. Susigarbanojau plaukus ir nusipirkau savaitgalio bilietus i Londona.
Gal jau pradedu gyventi? Zinau, kad dar reikia laiko, kad reikia palaukti, kad esu labai silpna psichologiskai, kad jau buvau MAMA ir niekas sito nebepakeis. Kad krupteliu kiekviena karta isgirdusi mazylio verksma, kad bijau ligoniniu - bijau zmoniu baltais chalatais, nes zinau, kokias baisias jie gali pasakyti zinias... nebepasitikiu taip savim, kaip anksciau... net pavyduliauti vyrui pradejau - ilgai sedejom ir beveik pykomes, kol supratau, kad as tiesiog nebesijauciu saugi, nebesijauciu moteriska... darbai atrodo neidomus ir beprasmiski...
Bet kartu zinau, kad as pati tai turiu isgyventi. Del saves. Del vyro. Del visu mazyliu, kuriuos mes pasigimdysim pilna troba ir graziai laimingai gyvensim...

stiprybes, Jums, mielosios

Užuojauta visoms mamytėms ir tėveliams bei jų šeimoms!
Mūsų Haroldui vakar būtų suėjęs mėnuo arba jei viskas būtų pakrypę kitaip būčiau šiai minutei dar jį pilve auginus
Mūsų su vyru pasirinkimas buvo toks: gimdymas- prieš tai sulaukus vaikelio mirties gimdoje ar Cezaris. Pasirinkome Cezarį vildamiesi laimingos pabaigos. Manėme, jog esame pakankamai nubausti už tai, jog niekaip nesisekė susilaukti vaikelio. Operacija padaryta, mažiukas kovoja už gyvenimą. Mudu kupini vilčių. Tačiau savaitės pabaigoje jų mažėja ir vieną rytą pamačiusi Haroldo kruvinas lūpytes suprantu, jog laimingos pabaigos nebus. Tą dieną daktaro prašau nebekankinti mažiuko, nebeleisti jam nuskausminamųjų, neperpylinėti kraujo. Daktarai sako, kad taip negali. Vyro prašau, jog vežtųsi mane namo. Nebegaliu žiūrėti į laimingas mamas, girdėti kūdikių riksmo ir žinoti, kad vos už kelių metrų mano angelėlis palengva palieka mus. Vakare dar grįžtame į ligoninę aplankyti Haroldo ir jis jau kelias dienas gulėjęs ramiai, staiga iš po apklotėlio iškiša mažą rankutę... Ryte sulaukiame skambučio... Veliau vyras man primena ta vakara ir ta mazyte rankute- Hariukas su mumis atsisveikino.
Niekada gyvenime nesigailesiu vieno- kad dariau operacija. As maciau savo maziuka, turiu kapeli, kuri galiu lankyti.
Skausmas nedings niekada, galbūt sumažės. Aš dažnai klausiu saves "kodėl?" Atsakymo nėra. Guodžia mintis, kad dabar mūsų Hariukui geriau, kai nebekankina zondai ir visokie aparatai. Tikiu, kad jis pirmas mane pasitiks, kuomet išmuš mano valanda. Tikiu...
Norim antro vaikelio, tačiau kol kas baimė didesnė nei noras.
Nelaimės metu supratau dar vieną dalyką- kaip yra svarbu turėti artimą žmogų- mylinti ir palaikantį vyrą ir mamą. Tik jie abu man padeda išgyventi ir susitaikyti.
O aš taip ilgiuosi savo mažiuko, taip norėčiau jį priglausti ir pabučiuoti- bent vieną kartą.