QUOTE(lai @ 2006 09 14, 19:14)
Nėštumo eiga normali, jau 25 savaitėlės, skaičiuoju dienas iki dekretinių atostogų... Sunerimau, kai keletą dienų nepajutau mažylės judesiukų. Bet prieš porą savaičių darė echoskopiją ir viskas buvo gerai, o ir judesių nejutau net tada, kai gydytoja juos matė monitoriuje. Prabėgo dar keletas dienų ir jau negalėjau laukti ilgiau, nuvažiavau į ligoninę nes buvo sekmadienis.
Matau kaip gydytoja bando echoskopuodama surasti nors kokį dukrytės gyvybės požymį, matau kokia ji sutrikusi , o man jau pasipylė ašaros... Ji tik ir teištarė : "Užjaučiu.."
Dozė raminančių, siuntimas gimdyti į KMUK. Žodis "gimdyti" man skambėjo labai žiauriai. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl nebūtų galima daryti cezario su pilna narkoze?
Pagimdžiau. Buvo labai sunku neišgirsti vaikelio verksmo, nors KMUK personalas visuose skyriuose bandė morališkai palaikyti kaip tik galėdami. Žiauriausia buvo po visko gulėti palatoje, o už sienos girdėti kitų, ne mano, vaikučių verksmą.
Liko smėlio kauburėlis, didelis skausmas mano ir vyro širdyse ir dar medikų neatsakytas klausimas - kodėl taip atsitiko? Geriausiu atveju atsakymas bus po mėnesio, o gali jo ir iš viso nebūti...
Dar nesugalvojau kaip reikia pasakyti savo penkiametei dukrai, kad Kalėdų senis taip lauktos sesutės neatneš.
Puikiai suprantu, kad turiu būti stipri , bet net pati nepajaučiu kaip pradedu glostyti pilvą ir iš karto prisimenu, kad ten jau nieko nebėra. O tada jau pasipila ašaros. Bijau išeiti iš namų ir sutikti pažįstamų, kurie žinojo apie nėštumą, vėl pajudins tą kraujuojančią žaizdą...
Matau kaip gydytoja bando echoskopuodama surasti nors kokį dukrytės gyvybės požymį, matau kokia ji sutrikusi , o man jau pasipylė ašaros... Ji tik ir teištarė : "Užjaučiu.."
Dozė raminančių, siuntimas gimdyti į KMUK. Žodis "gimdyti" man skambėjo labai žiauriai. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl nebūtų galima daryti cezario su pilna narkoze?
Pagimdžiau. Buvo labai sunku neišgirsti vaikelio verksmo, nors KMUK personalas visuose skyriuose bandė morališkai palaikyti kaip tik galėdami. Žiauriausia buvo po visko gulėti palatoje, o už sienos girdėti kitų, ne mano, vaikučių verksmą.
Liko smėlio kauburėlis, didelis skausmas mano ir vyro širdyse ir dar medikų neatsakytas klausimas - kodėl taip atsitiko? Geriausiu atveju atsakymas bus po mėnesio, o gali jo ir iš viso nebūti...
Dar nesugalvojau kaip reikia pasakyti savo penkiametei dukrai, kad Kalėdų senis taip lauktos sesutės neatneš.
Puikiai suprantu, kad turiu būti stipri , bet net pati nepajaučiu kaip pradedu glostyti pilvą ir iš karto prisimenu, kad ten jau nieko nebėra. O tada jau pasipila ašaros. Bijau išeiti iš namų ir sutikti pažįstamų, kurie žinojo apie nėštumą, vėl pajudins tą kraujuojančią žaizdą...
Labai gaila... uzjauciu tave ir tavo seima. Laikykis!
I darba grizti sunku, sunku visiems pasakyti, norisi kad paliktu ramybej ir nieko neklausinetu. As is karto visiems tiek darbe, tiek draugams parasiau trumpa e-maila - ir pabaigoj paprasiau kad kol kas nieko daugiau neklausinetu. Artimiausiems - SMS. Bent jau galejau niekam nematant nuosirdziai pazliumbti, kol juos rasiau... Aisku vistiek karts no karto isgirsdavai "ta" klausima, bet po truputi laikui begant kazkiek lengviau i ji atsakyti.
Nepasiduok - zinau, kad niekas nepaguos pasakymais, kad turesi kita... nes mums reikia TO, o ne jokio kito... mano mazylis buvo tik pora savaiciu mazensis, kai jo netekau.
Stiprybes tau ir ramybes. Is visos sirdies. Mux.
