Kodėl?

Kodėl? Dar ilgai šis žodis temdys mano akis ir širdį, tačiau niekada nerasiu jam atsakymo…..Mažąjį žmogutį suplanavom ir labai laukėm,kaip ir kiekviena mūsų laukia mažylio…laikas bėgo, viskas buvo puiku, mažiukas pradėjo ramstyti mamos pilvelį. Ta žymioji ultragarsinio tyrimo diena buvo ilgai laukta visai seimai: gal pasakys lytį, nustatys tikslesnę gimdymo datą, tačiau niekas negalėjo patikėti, kad tą gruodžio 2 d. gyvenimas atsiųs mūsų šeimai tokį išbandymą….
Visi kartu ir net mūsų pirmoji dukryte tądien žiūrėjo daktares rodamas rankytes, širdelę, pirštukus, tačiau praėjus kelios minutėm daktares veidas pasikeitė, supratau,kad kažkas ne taip, bet nieko negąsdindama, detalesniam ištyrimui ji nusiuntė į gimdymo namus. Mano motiniškas instinktas užspaudė širdį, rankos pradėjo drebėti, bet viltis ir vyro ramumas leido dar man šypsotis. Vėl ultragarsas ir staiga daktarų veidai susidairė ir man aptemo akyse, kabinetas, buvęs šviesus, visas pajuodo, supratau, kad kažkas ne taip…kas?, kas?…mano žodžiai skambėjo ir mintyse ir kabinete…tuomet išgirdau tiesą…bandžiau laikytis, nes daktarų raminimas dėl apsirikimo ir siuntimo išrašymas į klinikas tarsi davė viltį, bet aš jau supratau, kad tai tunelio galas….išėjau iš pastato, akyse sruvo ašaros, net negalėjau matyti vyro, stovinčio su mažyle….ir tada Klinikos, vėl laukimas, vėl ultragarsas ir vėl gydytojos žodžiai: “teks pagimdyti ir viskas”....Nežinau, kas tada mane užvaldė: baimės, skausmas, nerimas, nežinomybe, bet tik viena žinau, vis mintyse kartojau :kodėl?
Atėjo penktadienio rytas- klinikos, vienviete palata, atskirta nuo pasaulio…..ir mintys, mintys….skatinamieji vieną kart, po 12 val. antrą..ir štai sąrėmiai, viskas kas turėtų būti prieš ateinant mažam žmogučiui…..tačiau, aš tai turėjau atlikti iš pareigos, nors ir žinojau, kad žmogučio neturėsiu…nors jis spurdedamas primine paie save...
Anksti ryte pagimdžiau dukrytę, ji buvo labai mažyte, tik 5 mėn. bet ji buvo….ir jau niekada nebesugrįš…
Į palata grįžau tuščia ir nepilnavertė, skyriuje visos džiaugėsi savo mažyliais, o aš tik liūdėjau tarp keturių sienų, viskas atrodė tamsu ir netikra, realybė, atrodė sapnas, kuris nesibaigia iki šiol…
Ačiū dievui turiu mergytę, kuri šypsosi, apkabina ir nesuvokia, kad tas mėlynas dangus, jos mamai dabar jis toks juodas….

Labai gaila , Vaida Nuosirdziai uzjauciu
O kas buvo mazylei? Negi taip ir nepasake? (jei tai per skaudi tema, tai neatsakyk ir nepyk uz toki klausima)
Laikykis, turi buti stipri del savo Paulytes

vaidute,laikykis,kad ir kaip sunku laikykis...siaubas skaičiau ir negalėjau patikėti..dėl ko?bet laikykis,turit mažuliukę,tikrai viskas bus gerai..atsiduok mažuliukei dabar visa širdimi,jai tavęs dabar irgi labai reikia..

Vaida , labai uzjauciu tave .
nepatikesit, bet as skaitydama sia istorija apsiverkiau kaip mazas vaikas.
stiprybes tau vaida ir laikykis.

skausmas praeis po keliolikos metu, bet as sakau kad taip geriau jei tikrai jin buvo neigali. Geriau jei ir visai jos seimai. AS tavo skausma labai gerai suprantu, nes man pacei taip buvo juoda ir baisu norejosi staugt vilku. Tu esi reikalinga savo dukrytei besisypsanti mama tad pasistenk ilgai sito skausmo nenesiot sirdi.

VAIDA, laikykis Siaubingai gaila, nors nesu patyrusi tokio skausmo bet isivaizduoju KOKS jis beprotskas, skaudus, laikykis!!!!!!

Vaida, stiprybes tau

Vaida,tavęs labai reikia tavo dukrytei,būk stipri,užjaučiu tave

Stiprybes visai seimai

Perskaichiau ir apsiverkiau: daznai saves klausiu, skaitydama tokias istorijas, uzh ka siunchiami tokie ishbandymai? Ir kuo nusikalsta tie mazhi zmogeliukai?

Stiprybes jums daug daug ir tikejimo

Ka galeciau pasakyti... stiprybes.... kai isgyveni toki skausma, jokie palinkejimai nepaguos, galiu tik pasidziaugti, kad pasonej turi mazyte paguodele, atsiduok jai ir gyvenk tik del jos duos dievas ir viskas susitvarkys....

Vaida, dar karta siunchiu pachias shilchiausias mintis... Galiu tik isivaizduot, ka dabar ishgyveni, nors jau esant mama tai labai suprantama... Pritariu melodijai: tokie dalykai (kad ir kaip tai zhiauriai beskambetu) atsitinka, jei kazhkas jau yra ne taip. Gal tikrai taip apsaugojamas ir tas dar negimes vaikelis, ir jo sheima?..
Kazhkada shnekejau su moterim, kuri sirgo vezhiu ir po daugelio metu kovos pagaliau ishgijo. Klause jos zhmones: ish kur turejai tiek jegu - visa tai ishgyventi, nepaluzhti? O ji atsake: neklausiau saves - kodel, kodel man tai nutiko?.. Zhinau, Vaida, tavo dukruzhe nebegrish, bet gal, jei stengsies neklaust saves 'kodel?', tau bus shiek tiek lengviau tai pergyventi?..
Kazhkur ir forume skaichiau psichologe rashant: niekas pasaulyje nevyksta be priezhasties. Kiekvieno zhmogaus - net ir tavo 5 men. dukrytes - gyvenimas turi prasme. Gal but kartais ta prasme ir skaudi, sunki, bet skirta dar labiau suarteti su tave supanchiai zhmonemis, savo sheima?.. Nezhinau. Kazhi ar kas zhino... Ash tiesiog noriu, kad kuo greichiau dangus virsh taves vel prashviesetu, kad shirdele atsileistu, asharos ishdzhiutu. Tau reikia pailseti, sustipreti, vel pajusti gyvenima, kad galetum padovanoti sau ir pasauliui dar viena Paulyte ar Pauliuka...