QUOTE(šmikšt @ 2012 09 13, 12:55)
Mieloji, labai užjaučiu...
Bet Jūs padarėte didelį ir prasmingą darbą suteikdami katinėliui namus...
Palaikau Jus labai, laikykitės...
O ar katė Jūsų grįžo namo?
taip, gal ji jautė viską dar anksčiau - laukė manęs prie namų kai grįžau, kai aš dar net nenujaučiau kas atsitiko. Tik sėdėjo kieme prie namo ir žiūrėjo didelėm akim - į vidų nėjo, bet ir nepabėgo. Paskui jau įsinešiau ją vidun, paaiškinau kad katinėlio nebėra ir nebebus niekada... Visą vakarą sėdėjo ir žiūrėjo į mus iš toliau labai atidžiai, kažką kartais sekiodama kambary akimis... keista jos reakcija buvo - MB sako, katės bendrauja kituose planuose, astraluose daugiau - gal daug ko mes ir nesuprantam... paskui išėjo į kiemą, naktį kol šilta ji dažniausiai iškeliauja savais keliais..
Dabar aišku toliau save graužiu, kad gal reikėjo daugiau tuo mažyliu rūpintis o ne kate, bet jau atrodė kad jis išsikapstys. Mažąjį katinėlį irgi jau buvom pamilę visa širdim, skirdavom dėmesio atrodo. Vis klausiu savęs, ar teisingai pasielgiau nuvežusi ir atidavusi jį į veterinarų rankas. Jis buvo mažytis, labai nusilpęs ir išsekęs, nieko nevalgė. Labai bijojau kad nieko nedarant neteksiu, tai gaudavo kasdien po lašelinę ir kelias ampules vaistų... taip skaudėdavo širdį, kai badė adatos tą liesą kūnelį jam šaukiant, bet tikėjaus gal į gera, gal jie žino ką daro. Dabar tik spėlioju, ar tai nebuvo klaida, o gal kaip tik leido mums tą savaitę bent pabūt su juo... Gal nieko ir nebuvo galima padaryt - nebesužinosim, yra kaip yra. Netekom jo vis tiek... Išėjo kažkodėl per tas kelias valandas, kai pasitaikė taip, kad nieko nebuvo namie...
Išgyvenau kelias klaikias valandas kol MB grįžo iš darbo žiūrėdama į mažytį kūnelį be gyvybės ženklų tuščiuose namuose. Neįstengiau niekaip suvokti kad prieš keletą valandų išeinant dar murkė, glaudėsi prie krūtinės, bėgiojo iš paskos, juokingai kalbino mus savo kalba, o dabar staiga - viskas... Atrodo baisiausia neteisybė, kokia tik gali būti, ir jau nieko nebeįmanoma pakeisti, laiko atgal neatsuksi. Beliko viltis kad gal taip buvo lemta, gal bent sušildėm jo širdelę, kaip jis sušildė mūsų... Dabar tai skauda širdį neapsakomai, bet laikas viską užgydo - žinau, aprims viskas, liks atminty mažytis pūkuotas angeliukas, kad ir tik savaitei užsukęs į mūsų namus...
Linkiu visiems nepamiršti džiaugtis ir rūpintis tais, kur šalia, kuriems reikia mūsų, kuriuos mylim, nes va - viskas pasikeičia nesitikint, ir kartais nebepataisomai, nebesugrąžinamai...