Na, NeNaujoke, nuostabus pasakojimas, o dar nuostabesni žodžiai pačioje pabaigoje - tiesiog dieviški
Gyvenu Didžiojoje Britanijoje jau 4 metai. Žinojau prieš gimdymą kad Anglijos daktarai ne kokie, bet visgi pasiryžau gimdyti čia. Likus savaitei iki termino galo buvau gan aktyvi, tvarkiausi kambarius po vyro gimtadienio. Kad pradėjo spausti nugarą pajutau vakare, bet galvojau kad persidirbau, nes iki nustatytos balandžio 4d. buvo likę 11dienų. Skausmas perėjo į pilvo apačią po vidurnakčio. Suvokiau kad prasidėjo sarėmiai. Skausmas tesėsi ir visą kitą dieną, bet vis nesiryžau važiuoti į gimdyklą, nes buvau perspėta kad anksti nevaziuot. Taigi sarėmiams prasidėjus pirmadienio vakare kentėjau iki trečiadienio pavakarės.Vyras nebeiškentęs mano dejonių nunešė mane i automobilį (stiprybės iš tos baimės prisirado
) ir iš kart į gimdyklos skyrių. Akušerė patikrino kaklelį, 3cm atsidaręs tai paskyrė į gimdymo palatą. O aš pirmą kartą tokioj vietoj nežinau ką daryt, skausmas beprotiškas.Klupiu ant žemės, meldžiuosi kad mažiukui viskas gerai būtų. Vyras verkia, sako: tik nenumirk brangiausia mano...O man ir juokas ir ašaros nuo tų žodžių.
Jau 6valandas palatoj praleidau bet niekas patikrint neateina. Pagaliau po vidurnakčio, pasikeitus gydytojų pamainai ateina manęs patikrint.Kaklelis vis dar 3cm. Savo riksmais galėjau dangų siekt, bet angelas sargas tikrai nepadėjo..akušerė pasiųlė nuskauminamųjų. Suleido į koją, Nepadėjo vistiek..Nevalgius nieko nuo pimadienio kai pradėjau sarėmius jaust, ketvirtadienio rytą buvau taip išsekusi jog daktarai nusprendė pagreitinti gimdymą ir suleido hormonų. Kai tik Praplėšė vandenis skausmas buvo nebepakeliamas. Vaikelis bandė išvysti pasaulį pro 6cm atsidariusį kaklelį. Tikrai galvojau kad mirsiu. Jau sakau savo brangiausiam kad skambintų mamai sakytų kaip ją myliu ir kad pasimatysim danguj
o daktaram nelabai rūpi nes jie gal dar koki tuziną gimdančių turi..
Po trejeto valandu gavau pasiūlyma nuskausminti visą kūną, bet pašaliniai efektai kad negalėsiu pasikelti iš lovos nes paralyžuos kojas. Sutikau,nes nebežinojau kaip skausmą ištverti. Kai tik įvedė mažą kateterį į stuburą, skausmas dingo akimirksniu. Ko jie po galais laukė tas dvi dienas? Kol per pusę suplyšiu?
taigi nejaučiant skausmo gavau truputėlį pailsėti. Paliko mane vėl keletai valandų kol pati pajutau kad kažkas negerai
Nebejaučiau judesių.Kai suvokiau kas darosi pradėjau klykti nesavu balsu kad mano vaikelis miršta...Sulėkė 4 gydytojai su aparatūra,uždėjo monitorių širdelei matuoti, oširdele mano mažuliuko vos vos girdėt..Pradėjau verkti. Vyras visas baltas žado netekęs stovėjo ir verkė. akušerė šaukia STUMK..O aš gi sarėmių tai nejaučiu, kojos paralyžuotos nežinau ka daryt.. pradėjau stumt. 10-15min ir vaikelis visas melynas jau čia..negavau apkabinti..Mergytė...davė jai deguonies ir dar kažka kad atsigautu. po 10minučiu viskas gerai, laikau savo lėliuką rankose, taip mane iškankinus ir aš ją, pagaliau galėjau apkabint...priglaust prie nuogo kūno..Vyrui atiteko garbė nukirpt virkštelę. Viskas pasibaigė gerai neskaitant kad turėjau būti susiūta per kelis įtrūkimus.Bet tai niekis palyginus su džiaugsmu kurį išgyvenu kiekvieną dieną, kad buvau tik akimirką nuo savo mažylės netekimo.Esu laimingiausia mama pasaulyje.Gal aš ne pati stipriausia gimdyvė, bet kad mylinti mama tai tikrai. Vyras rūpinosi ja kiekvieną naktį, kad tik aš išsimiegočiau. Ačiū Tau brangiausias...
beje, Tu dar nežinai, bet jau mano pilvelyje antras lėliukas mėnesius skaičiuoja kol pamatys nuostabiausią tėtį pasaulyje. Myliu jus abu....
ir šį maža paslaptingą stebuklėlį taip pat...
Mane sujaudino tavo istorija. Sėkmės šimtą kartų
