Pirmos dienos namie: kaip tvarkotės?

Sveikos....

O as galvojau,kad tik man vienai buvo taip sunku grizus su maziuoju kudikeliu i namucius....net buvau truputi save pradeejusi grauzti,kaip taip neturiu sveikatos....
mane paleido namo sekancia diena...kaip grizau namucio su maziuoju drauge su mano mama buvo ispuosusios kambari daugybe roziu tai as niekaip negalejau sulaikytia saru ir tada supratau,kad labai labai esu jautri...pirmosios dienos buvo lyg ir nieko,bet kazkaip labai keistai jauciausi,negalejau suprasti is kur zmones (mano mama,drauge,vyras)turi tiek sveikatos...o as tik maziukas miega ir as ilsiuosi....bet kaip uz poros dienu prasidejo man mastitas,tai niekaip nenulipom nuo telefono,vis skambindavom vyro mamai,kaip ta daryti,kaip ta daryti...patys gyvename Londone .....tai vyro mama sekanciai dienai nusipirko bilietus ir dviem savaitem atskrido mums padeti...nors mes gyvenam su mano tevais,mano mama dirbo ,tai tik po pietu budavo namuose,tai ji rupinosi visu ukiu,o anyta padejo rupintis mazuoju..labai labai pageldejo...daug ko suzinojau,nes ji ginekologe...esu begalo dekinga....kaip turesiu antraji is karta su ja sudarysiu sutarti,kad kokias dvi savaites ji man pades....

Apie pimas dienas galiu pasakyti tik tiek - sumaistis. Dziaugsmas, kad va, pagaliau rankose laikau savo maziuka, pienu kvepenti leliuka, o tuo paciu baime - o kas jei kazka ne taip padarysiu, o kas jei kazko nezinosiu, nemokesiu... Nerimas, dziaugsmas, baime, meile mazyliui - viskas susipyne ir sirdyje buvo tikra sumaistis. Sumaistis ir betvarke atsirado ir namuose. Nuo pirmu dienu, galima sakyti tvarkiausi viena - mociute atvaziavo padeti, bet tik dar daugiau betvrkes atsirado, o vyras darbe ir darbe, arba susiranda kokia pramoga (pvz.: zygis baidaremis) ir viso gero - ciuciuokis per naktis viena. Mazylis buvo labai jautrus ir beveik nesitrauke nuo kruties. Jau atrodo uzmigo, bandau keltis, lova sutreska ir vel kuku. O dar visokios ligos uzpuole! Vienu zodziu chaosas. Palengvejo tik nuo puses metuku.

Kai parsivežiau mano pirmąjį savo kūdikį, buvau nepasiruošusi, nezinojau kad vaikas keliasi naktimis, o juolab, kad valgo, odar daro į kelnes...Buvo šokas.Grįžau kraujuojanti, susiūta daugeliu siūlių, o vasara karšta žaizdos sunkiai gyja, atsisėst sunku, maitinti gal nelabai mokėjau, užpuolė mastitai, sukilo temperatūra, žodžiu, visos įmanomos bėdos. Nemokėjau vaiko madyti, vystyti, prižiūrėti. Man padėjo mama, ačiū jai. Po 11metų gimė antras, jokių sunkumų nejutau, viskas klostėsi kaip iš pypkės, gal kiek akytės pūliavo, buvo užsikišęs kanalėlis. Dabar man padeda vyras ir mano 11- metis sūnus.

As namo grizau po triju paru po gimdymo. Buvau siuta, labai nukraujavau po gimdymo, nes placenta priaugus buvo ir komplikacijos prasidejo. Turejau temperaturos ir istisai verkiau. Verkiau guledama ligoninej, kai vaikas zisdavo krutis kas valanda, o man taip ziauriai skaudedavo kad net klykdavau. Verkiau grizus namo, nei mama, nei vyras nesuprato del ko ir vis klausinejo ar kas nutiko, ar ka skauda. Prasidejo pogimdyvine depresija, nenorejau maitint, nes bijojau skausmo, vaikas istisai klyke, atrode nedavalges buvo, as nedamiegojus, pirma savaite isvis nieko i burna neemiau, nors per prievarta bandydavo mane pamaitint. Vyras is kart grizo i darba, tad visai nepadejo, tik grizes vakare. Apie 17 val grizdavo mama is darbo (gyvenam su mano tevais), tai ir vaikelio rubelius isskalbdavo ir mano, valgyt padarydavo, padedavo vaika paramint, namus sutvarkydavo. Nakti kai reikedavo keltis kelis kartus maitint vaika, tai tiek nervuodavausi, kad nezinau kaip ji nuramint, kad net pakratyt ji noredavosi. Visa drebanti supdavau suneli. Buvo ir taip kad norejau kad pasiimtu kas nors ta vaika ir duotu man ramybe, bet po daugiau kaip dvieju savaiciu nuo nusilpimo ir nervu dingo pienas, pradejau maitint misinukais, o tada viskas aprimo. Dabar jau daugmaz pripratau prie vaikelio, ramiau reaguoju i jo verkimus, pati ramesne esu.

Mus su savo angeliuku tevelis parsiveze po 3 dienu.
Asaros.Asaros.Turbut neissvengiama.As jau verkiau ligoninej.Ne del to kad kazkas negerai.Pati nezianu.As kaip vyrui sakiau.Nestumu pasiruosiau, gimdymui taip pat(gimdymas aciu Dievui lengvai praejo), o apie motinyste kazkaip ir...o cia sunkiausia.
Pagalbos atsisakiau.Mamoms sakiau, kad tai musu vaikelis ir auginsim(bent bandysim) patys, jei nesusitvarkysiu tada jau pasikviesiu.
Parvaziavus namo nezinojau uz ko grieptis.Pati save raminau, kad stresuojant nieko gero nebus.Mazius pridirba i pampersa ir dar pro sona ir visas pilvas slapias.Begu ieskot drabuzeliu, ieskausi vietos kaip cia patogiau isitaisius, kur pervystyt.Begu su lelium i vonia uzpakaliuko praust...Kazkokia nesamone, kaip po ligonnes parvaziuoji o ten viskas po ranka.
Buvau kirpta, sedent normaliai negali, is lovos sokinet ir ne taip jau paprasta.Visa laime greit praejo skausmai.Temperatura.Kazkoks kosmaras.Tai salta tai karsta.Paciai saltai tai ir issivaizduodavau, kad ir zuikiui salta ir dar visoki fintai.O kur dar maitinimas ir kietos kaip akmuo krutys, o kur dar guziukai ir tas begalinis skausmas maitinant, sakiau ir dantis pamesiu, kai sukandu is kausmo.Aciu Dievuliui, mums jau beveik 3 savaites ir situ vargeliu jau neturiu, bet prasidejo pilvukas.Zuikis zviegia o tu neziani nei kas jam yra nei ka daryt.O kiek dar visokiu rupesteliu...bet visada pasiziuriu i avo zuikeli ir vis kartoju KAIP AS JI MYLIU(padeda)
Tevelis.Tevelis visada darbe, namuose buna tik po 19val.Tai kaip ir padet ne ka gali.Lauki parvaziuojan, kad galetum pasikalbet su suaugusiu zmogum, kad kas apkabintu.Kartais pamacius ji norisi pasiguost ir pradedi verkt.Ne del to kad sunku, buna sunkiau ir bus dar, bet pati nezinai...o vyrai lieka vyrais, galetu neklausinet o tik apkabint.
Tai va pritariu mamytems kurios sako, kad reik but savarankiskesnem, ko nezinai pasiklausi ir viskas.O visi vargeliau galima iskest tai del jusu zmogeliuko

As grizau is lygonines pries savaite.Lygoninei tikrai buvo faina viena palatoj,ateina viska padaro.Geliu pilna palata,visi stengias taves nenuvargint .Dabar kai atvaziavau namo viskas sunkiau nes darau pati.Visi laksto kaip pasele,tik ir jesko priezasties uzeit nors viena akym paziuret kas gi ten gyme?Be to dar vyro nera. dirba ne Lietuvoj. Tai pirmos dienos buvo ramu tik valge ir miegojo.Bet nuo vakar dienos mazyle tik paima krutyne pradeda verkt ar siaip be jokios priezasties, as jau ir pakeliu ja ir paguldau nezinau net ka daryt ,gal pilvukas,na bet ar gali pilvuka pust savaites kudikiui?
Sesute sake kad tikriausiai iki menesio kudikio verksma gali sukelt jo adaptacija prie aplinkos.
O gal pabandyt lasiukus?

Pilvuka pusti pradeda siaip truputeli vliau. Maniskiam pradejo mazdaug triju savaiciu. Gal jai reikia paprasciausiai daugiau tavo demesio kol apsipras. As budavau salia visa diena, nes reksniukas buvo. Tai kai vyras vakare grizdavo tai man eidavo pusrycius padaryti

Siaubas.As dar tik antram menesi nescia,o jau tiek prisiskaiciau,o ta pogimdybine depresija tai mane labiausiai neramina.Gal neverta man cia viska skaitineti?Vyras tai mane kvaile vadina,kad as cia lankausi ir pati save bauginu.Bet rimtai,lengvu gimdymu ir neasaru grizus namo vos keli atvejai,o stresas beveik visoms.siaubas.

Sveikos,
Man net keista, kad gali būti kažkokios depresijos Man viskas buvo priešingai. Kai buvau neščia įsivaizdavau, kad aš nieko nespėsiu, nieko nemokėsiu, nes gyvenime net vaiko ant rankų nebuvau laikiusi (o man jau 21-eri), o čia pasirodė, kad nėra taip baisu. Grįžome iš ligoninės, kol vaikiukas miegojo (ištaikiau progą)susidėliojau visus daiktus po ranka, nes mažiukė gimė 36 sav., tai dar nebuvau suspėjusi visiškai pasiruošti. Svarbiausia, kad vonioje būtų ir rankšluostukas, ir muiliukas vietoje. Kambaryje, kur vysčiau irgi viskas po ranka: pampersai, kremukas užpakaliukui, servetėlės, drabužėliai net po kelis iš karto, jeigu atistiktų nelaimė, dekučiai keli, merliukai... Kai viskas buvo šalia ir nereikėjo lakstyti strimgalviais ir jaučiausi rami. Tėvams pasakiau, kad tvarkysiuosi pati ir tik tada jeigu nesugebėsiu - prašysiu pagalbos. Dukrytei dešimt savaičių tiesiog baisiai skaudėjo pilviuką - labai verkė, nemiegojo visai, bet tai greitai praėjo, tiesa po keturių nemigos dienų buvo atėję į galvą, kad ji verks amžinai, bet numingi dieną su vaikeliu ir atsigauni. Tikrai nebuvo sunku, nors ir niekas namie nepadėjo. Gal dėl to, kad aš buvau per daug prisigąsdinusi anksčiau, tai dabar viskas taip paprasta pasirodė Pamenu, kai pradžioje naktimis nemiegojau vien dėl to, kad žiūrėdavau į vaikelį ir grožėdavausi, gaila buvo užmigti ir jos nematyti Tiesa, dabar irgi ne kas tepasikeitė - galiu kelias valandas net naktį prie jos būti ir tiesiog stebėti kaip ji kvėpuoja

Iš tikrųjų toms, kurių dar tik laukia "pirmos dienos namie", čia pasiskaitinėjus gali pasidaryt baisu... pirmom dienom iš tikrųjų reiktų pagalbos, mano vyras buvo pasiėmęs dvi savaites atostogų, tai aš ne pavargau namie, o pailsėjau, nes mažiukas gimė 37 savaičių ir ligoninėj dėl geltos praleidom 10 parų, tai jau buvo labai atsibodę mažiukas buvo labai ramus, daug miegodavo, pilviuko jam nepūtė, gal dėl to nebuvo jokių depresijų ar nežmoniško nuovargio buvo tik begalinė meilė mažyliui ir džiaugsmas, kad pagaliau susitikom

pirmosios dienos- tai susipazinimas su mazuoju zmoguciu, augusiu pilvelyje. patikekit jam sunkiau, juk atejo i visiskai nepazystama pasauli o mamytems tereikia pasitiketi savimi, saugoti ir myleti i pasauli atejusius mazylius

O mes tai kai grįžom namo jautėmės labai keistai - kad atsirado dar vienas gyventojas mūsų namuose. Gulėdavom visi 4 šeimyninėj lovoj ir žiūrėdavom į mažąjį stebuklą