Kai mano mažiukui pūsdavo pilvelį, tai mes uždėdavom ant pilvo šiltą merliuką (pašildom su lygintuvu), laikydavom ant pilvuko paguldytą (ant rankos pasiguldom). Turėtų kažkas padėti. O espumizanąą duokit ne tada, kai jau pradeda vaikelis verkti, o įlašinkite į pienuką. Jei pati maitina, tai iškart po valgio, nelaukit kol pradės skaudėt. Sėkmės. Gerai, kad mums tas nebeaktualu, nors kai buvo mažiukas, pilvelį pūtė gal kokis keturis penkis kartus.
Mums tai pirmosiomis dienelemis tvarkytis padejo mano mamyte. Uz tai esu jai labai dekinga Be jos nebuciau issivertus...
mano pirmosios dienos namuose buvo tikra tragedija kur ėjau ten vietoj tvarktos palikdavau tik netvarką. nors mano vaikiukas pirmą mėnesį buvo labai geras, ištisai miegodavo, valgydavo kas dvi valandas, bet aš visiškai nieko nespėdavau ir nieko nepasidarydavau, būdavo dienų kad pavalgydavau tik grįžus vyrui iš darbo. daug laiko praėjo kol įsivažiavau į vėžias, susitvarkiau dienotvarkę. nors gyvenam pas vyro tėvus, tačiau anyta niekada nebuvo užėjusi man padėti. kol sūnus nepradėjo pats laikyti galvytės ji net neėmė jo į rankas. mano mama kai galėdavo visuomet atvažiuodavo man padėti, tada jau galėdavau atsipūsti. o taip tai sukdavausi kaip voverė rate ir galo nematydavau. vienintelis mano poilsis būdavo kai maitindavau sūnelį, poilsis ir palaima
Mano vyras buvo gavęs savaitę atostogų, tai pirmas dienas namuose abu buvom. Kadangi turėjau pagalbininką buvo lengviau. Ir valgyt pagamindavo, ir vaiką pasupdavo. paskui buvo sunkiau, nes likau viena, prasidėjo bėdos su pienuku, puoliau į depresiją, beveik visą laiką verkdavau, nervinausi, stresavau, nemiegojau, nevalgiau. Jei ne vyras, nežinau kuo tai būtų pasibaigę. Tikrai buvo sunku, aš visą dieną su vaiku lovoj žindydama, nei pavalgyt, nei pamiegot, nei atsipūst. Juodos mano pirmos savaitės....
man ligoninėj buvo labai blogai , išgulėjau savaitę ir dar norėjo laikyt, bet aš verkiau kai vaikas ir sakiau-jei nepaleist tai pabėgsiu.Tai po ilgų prašymų išleido.Namuose iš kart asigavau .Vyras gavo pora savaičių atostogų. Tai man labai padėjo. Ir valgyt virė [lig šiol to buvo nedares]ir kambarius tvarkė.Aš gulėjau lovoj ir maitinau.Sako namuose ir sienos gydo.
Na turbut kiekvienai gryzus namo su nauju gyventoju buna sunku... Jeigu yra kas salia tai dar ne taip. Kitoms vyrai ar mamos padeda pirmom dienom ar dar ilgeliau. Kol guli ligonineje atrodo, kad viska as zinau ir moku ir tik greiciau namo... Bet turbut ar ilgiau ar trumpiau gulesi toje ligonineje vistiek gryzus namuciu apsivers aukstyn kojom viskas... Man tai niekas nepadejo, buvau viena ir galvojau isdurnesiu... Vaikas verke ar sotus ar alkanas, miegodavo 15 min., arba visai nemiegojo tik verke ir verke ir as kartu verkiau.. nei y lauka iseiti, nei pailseti, nei nusiprausti, nei pavalgyti... vaiksciodavau susivelusi, alkana ir net nesigaudydavau kuri savaites diena... laikui begant organizmas isseko, be miego, poilsio - pradejo skaudeti sirdy, tapau pikta kaip baisiausia ragana... Visus metus ir dar du menesius sitaip gyvenau ir durnejau... negaliu pamirsti iki siol sito savo gyvenimo tarpsnio... buvo baisiau negu baisu....
Jau man tai pirmosios dienos buvo tikra tragedija .Sedeti negalejau,nes buvau susiuta,is ligonines paleido su temperatura.Gulejau lovoj,pajudeti negalejau.O cia dar maziukas verkia,maitinti reikia,miego truko...nu vienu zodziu kazkas buvo baisaus... O kai reikedavo ji aprengti,toks gleznutis,minkstutis,baisu buvo,kad neissukciau rankyciu ar kojyciu,visko bijojau ,labai pergyvenau,kad nesusitvarkysiu,turbut del to kaip ir daugumai kitu dingo pienas...na,bet laikas praejo,dabar jau viskas atsistojo i savo vietas,prie visko pripratau ir manau neblogai jau sekasi,svarbiausi,kad nebijau nieko...o pirmosios dienos baigia jau ir is atminties issitrinti
Man patinka buti mama,sunku,bet nieko nuostabesnio nera pasaulyje kaip auginti savo sirduka
Man patinka buti mama,sunku,bet nieko nuostabesnio nera pasaulyje kaip auginti savo sirduka
Nelengva buvo iš pradžių, laiko reikia kol adaptuosies.Aišku, anyta padėjo, bet, nežinau, kaip jums, bet man niekam nenorėjos duot savo leliaus.
man irgi buvo sunku pradžioje, kol pripratau prie vaikelio, vos spedavau su juo.
padėt nebuvo kam ,tėvai kitam mieste gyvena, vyras darbe. tai jis kai gryždavo iš darbo tada tik abu prisėsdavom kartu pavalgyti,nes per visą dieną aš nespėdavau. Naktį keldavausi po 4 , 5 kartus.bet po mėn. viskas susitatė į savo vėžes ir kuo toliau tuo lengviau ir linksmiau.
Aš grįžau tik po dviejų savaičių. Bet atsigavus dar nebuvau... Visoms patariu su būsimu tėveliu ar močiute susitarti, kad bent pora pirmų savaičių padėtų, pasiimtų atostogas. Tai laikas kai pačiai reikia sustiprėti, kai nelabai turi jėgų ir žinių kaip prižiūrėti vaikelį. Ir dar... Jei pirmą mėnesį nesinori svečių tai reikia jiems taip ir pasakyti ir jokio sąžinės griaužimo! Nes po kai kurių apsilankymų turėjau porą dienų reabilituotis...