Pirmos dienos namie: kaip tvarkotės?

Man pirmosiomis dienomis buvo kiek kitaip.
Jau ligoninele teko pabuti vien diena ilgiau nei kitoms. Ir tai man atrode kaip didziausia tragedija. LABAI norejau namo. Kai isvazinejo palatos drauge, negalejau sulaikyti asaru. Perdidelis jautrumas...
Vaikucio paimti nebijojau, atrodo, kad zinojau, kaip viska daryti, seslems uztekdavo tik karta parodyti: uzdeti sauskelnes, patepti bambute, apiplauti - stai toks mamos pradziamokslis gimdymo namuose. Buvau pasiryzusi susidoroti su mamos pareigomis.
Galu gale grizusi namo pasijutau viena su zmogiuku, kuris visiskai priklauso nuo manes ant ranku. Zinojau, kad nebus lengva. Ypac bijojau maitinimu. Vaikas dar nemokejo paimti kruties, speneliai ploksti ir nugrauzti. Skaudejo. Maitinimas pagal vaiko poreikius mane vare i nevilti: kas valanda, dazniau...? Kad tik ismaitinti iki menesio - kartojau mintyse. (dabar jam 10 men ir as sekmingai maitinu )
Antra diena pakilo temperatura Iskvieteme greitaja - 60 metu senukas diagnozavo - mastitas Bet kad man nieko neskauda - bandziau teisintis. Paliko namie. Po bemieges nakties einu i ginekologini skyriu - guldo i ligonine. Su vaiku. Gimda nesusitraukia. Verkiu ir vel kraunuosi daiktus.
Ligonineje del vaistu turiu praleisti du maitinimus - viena diena, kita -nakti. Taip ir sedziu pirma val nakties: viena ranka nusitraukineju piena, kita - duodu vaikui buteliuka anksciau nutraukto "gero" pieno. Miegu tik po pora val. I savaites gala taip pavargstu, kad net depresija prapuola. Bet LABAI noriu namo.
Kai isgydyta griztu namo, sunus jau moka zisti kruti, as sauskelniu keitimo specialiste ir svarbiausia - as NAMIE

Taigi mamytes - kaip gera, kai su savo mazuliu esate namie. Leiskite sau pamiegoti kartu su vaikeliu, priziurekite krutine, (Pramaitinusi iki siol suprantu, kad negalima pasikliauti vien grieztu pasakymu "nenusitraukineti pieno") pasikalbekite su vyru jei jums sunku. Bet jei ir asara nuriedes -nieko tokio. Tegul tik tai buna laimes asara.

Man sunkiausia buo ligoninej. Ten zliumbiau kiekviena vakara. O po Cezario savaite visa namo neleido, tai galvojau nuo proto nusoksiu. Nemokejau nei vaiko paimti, nei nuplauti, papai nuo pieno sprogo, skaudejo, nemiegojus, suirzus, normaliai nesiprausus... brrrrr, tai prisimenu, kaip didziausia kosmara!
Bet kai grizau namo, viskas susitvarke po truputi. Jei kildavo klausimu, iskart pagelbedavo Supermamos forumai ... Vat taip bendrom jegom su SM ir sulaukem 3 menesiuku!

Man sunkiausia buvo ligoninej - baisiai pasiilgom tecio O taip noredavosi visiems trims atsigult salia jaukiai... antras sunkumas - maitinimas. Taip perstejo spenelius, kad kiekvieno maitinimo pradzioj vos nesurikdavau. Taciau zinojau, kad tai praeis, todel kantriai iskentejau ir dabar pienuko - marios! (per menesi priaugom virs kilogramo). Siaip pirmas tris savaites buvo lengva. Turejau daug energijos ir laiko viskam, Matutis beveik visada miegodavo...kol neprasidejo pilvuko putimo periodas, kuris tesiasi ir dabar. Baisiai laukiam tu 3 menesiu - sako, tada jau praeina tas pilvukas neraliuotas Nes dabar tai mamos akytes pajuode ir ji amzinai alkana.....

Pirmasias savaites verkiau pati nezinodama ko man truksta, nors dukryte miegojo ir valge gerai tai rodos ir yra svarbiausi kad ji butu sveika ir jai nieko netruktu bet asaros rodos pacios biro...

sveikos!
Man sunkiausia buvo , kaip ir daugeliui, ligonineje, nes siaubingai ilgejausi savo seimos ir namu. Vos tik pagalvodavau apie savo vyresne dukrele tuoj apsibliaudavau Gerai, kad vyras daznai pas mane atvaziuodavo, nes taip lengviau prastumiau laika.
O grizus namo visai kitas reikalas, zinoma jautrumas, nervingumas padidejes, bet laikui begant viskas stojasi i savo vezes

Pirmas dienas buvo sunku, nes buvau pasimetusi, atrode toks maziukas, baisu buvo perengineti, maudyti pirma karta. O dar aplinkiniai su savo patarimais ir pamokymais. Labai padejo zurnalai, kuriuos skaiciau kol laukiausi. Is tiesu manau dabar lengviau auginti vaikus vien del to, kad info daug yra

Jo man labai buvo sunku dar esant ligoninej... gimdziau nakti tai buvau beveik tris paras nemiegojus, nevalgius ir visaip kitaip pavargus... zodziu buvo apemus depresija grizus namo nebuvo geriau nes buvo iki 2men. pilvo diegliukai ir siaip neramus, o dar gi normaliai sedet negalejau, tai jei ne "mociute" tai abu su vyru jau po savaites butumem lavonai... ir tai nei normaliai pavalgyt nei nusiprausty nei dar ka padaryt... nieko mazuliukas neleisdavo po men. siek tiek atsigavau, o po dveiju jau galejau po truputi normaliai gyvent... sunkiausia praejo...dabar jau 5men. bet nepasakyciau kad aukselis tik tiek kad suprantu ko jis nori... Baimes del prieziuros, pamperso pakeitimo ar pan. dalyku neturejau nes teko ne viena maziu priziuret...

Sunkiausia buvo pirmosios geros dvi savaites. zodziu tol kol sedeti negalejau..
Po gimdymo, palata turejau atskira tai su vyru ten ir karaliavom tas trys dienas. Kai grizom namo, tai namai per keleta minuciu pavirto tikru chaosu, daiktu pilna, telefonas nenutyla, mazyte verkia, pati nieko per visa diena nevalgius, mazes lovytes dar nesurinkta, sedet negaliu tai nuo nuovargio linkta kojos..na zodziu..brrr..Pacioj pradzioj as mazyle tik pamaitinu ir tvarkaus su savo pieno fabrikeliu, o vyrui ant jo gleznu petuku gule visi- tiek buities darbai, darbeliai, tiek mazyles prieziura-pampersai, maudymas ir t.t. Aciu dievui papuliai greitai susitvarke, o va namuos viskas palaipsniui...gerai kad vyras @ sav. atostogas turejo, tai jis tas dvi sav. ir atostogavo..

man sunkiausia buvo pachia pirma diena su pirmagimiu... buvau pasimetus, neorganizuota... pasiimu vaika perrengt, tai baltinukai vienam kampe, pampersai kitam... nei shis nei tas, tokia duura pasijauti... bet per kelias dienas atradau kiekvienam daiktui vieta, ishmokau ish anksto apgalvoti, kas turi buti po ranka, etc.
ilgiau uzhtruko, kol apsipratau, kad nuo shiol esu "pririshta", kad nuo manes 24 val per para priklauso toks vienas mielas fainas zhmogeliukas

Man pirma savaitė kaip tik pati lengviausia buvo. Jaučiausi kaip ant sparnų, negalėjau miegoti, nes vis žiūrėdavau į savo mažius, arba svajodavau, kaip juos auginsiu, auklėsiu ir pan. Ligoninėj prabuvom 5 dienas, bet per tas dienas išmokau viena prižiūrėti abu savo . "Gyvenom" vienvietė palatoj, tai ir išmokau apsieiti be niekieno pagalbos. Kaip pakeisti sauskelnes, perrengti, nuprausti sesutės parodė pirmą kartą, paskui kuo puikiausiai susitvarkydavau pati. Maitinti taisyklingai pamokė akušerė iškart po gimdymo (o ir pati literatūros begalę buvau perskaičiusi), tai problemų ir nebuvo su nugraužtais speneliais ir pan. Tik krūtys pirmom dienom labai ištinę buvo, kietos, bet po kiek laiko susinormalizavo. Namuose pirmos dienos taip pat kupinos džiaugsmo buvo. Sugebėdavau abu mažius prižiūrėti, net ir namus apsitvarkyti užtekdavo laiko. Energijos turėjau į valias. Kad pailsėčiau užtekdavo poros valandų miego. Aišku, vyras padėjo, nors paramindavo kurį , kol kitas valgydavo. Juk nebus taip amžinai, kap vienam valgant, kitas miegos, nors stengiamės, kad taip būtų. Dabar šiek tiek sunkiau, nes mažučiai jau daugiau pabūna budrūs, nori, kad juos ant rankų palaikytum, pakalbintum. Ir nori to abu Na, bet kol kas tai dar puikiai susitvarkau. Tik štai jau vyras nuo pirmadienio grįžta į darbą. Bet manau, susitvarkysiu viena. Su nerimu tik laukiu, kada prasidės pilvuko diegliukai. Baisu, kad abiems mano džiaugsmeliams užeis vienu metu. Bus sunku abu nuraminti.

Ir man taip pat buvo su maitinimu. Galejau maitinti tik 2 savaites, nes dingo pienas. Mano dukryte irgi nemokejo paimti kruties. Ir akusere su ja vargo, bande, bet nieko neisejo.

na, šaunuolė , įsivaizduoju, kad dvynukus turbūt auginti daug sunkiau nei pametinukus ar 3 vaikus , optimizmo tau ir toliau .
MANAU, KAI VAIKAI LABAI LAUKTI, SENIAI PLANUOTI, TADA DAUG DAUGIAU KANTRYBĖS JUOS AUGINANT
Jei užeis diegliukai, tai tikrai daug sveikatos tau prireiks...mano visoms 3 buvo, jauniausiaii nuo pirmų dienų ir dar nesibaigia