Nezinau ar cia rasau, bet parasysiu
Pries 9 metus isvaziavome su vyru i gimdymo namus Siauliuose. Nieko neitariau, visiskai jokiu sapnu, jokiu minciu. Gimdziau kartu su dar dviem mergaitem nepilnametem, man tuo metu buvo 21 metai. Pagimdziau gan lengvai, tik labai nustebau, kad man niekas mazyles dukrytes neduoda i rankas. Nesupratau kas darosi. Ja paprasciausiai pasvere isnese, atsimenu tik laikrodi dideli virs galvos. Neatnese man mazosios nei ta, nei kita diena. Kodel nerekiau, nereikalavau, nezinau, svaigo galva, buvo labai silpna, atejusi mama laike ranka ir verke, niekaip nesuprantu kas buvo atsitike mano protui, nesusivokiau laike, tik klausiau kur vyras. Kitos dienos popiete pasirode Jis. Apsikabino, pasake, kad reikia dukrytei kunigo, nes yra blogai. Kaip isejo nepamenu, po to ejau apgraibom ieskoti savo vaiko, mane seseles paeme po paranke ir nuvede pas gydytoja i kabineta, jis paeme ranka, ziurejo i akis ir kazka aiskino, atsimenu tik tokius zodzius, kad esu dar jauna ir dar turesiu vaiku.
Pakrikstyjom mazaja suteikdami jai Rutos varda, kriksto tevu nebuvo, buvo tik liudytoja sesele, kunigas, ir mes su dukrele. Krikstyjom tyloj. (Veliau musu draugai nueje uzsirase kriksto tevais).
Po to mane israse is ligonines, ir vel, kodel nereikalavau vaiko, kodel man niekas nedave vaistu ir kaip be mano sutikimo vaika perveze i Vaiku klinikas nezinau, ir jau nebenoriu zinoti. Tik atsimenu, kad tevai liepe eiti pas vaika, o as nesupratau ko jie kimba, as norejau tik guleti ir ilsetis, ilsetis...
Veliau nuejau porai valandu i klinikas, gydytojai pasakojo, kad ta nakti dukra pirma karta miegojo labai ramiai.
Sunku pasakoti. Su dukrele viena kita dar karta suradome tik po savaites, kai vaziavome i Kauno klinikas operuotis, ji gime su atvira stuburo isvarza, ir galvytes vandene (meningocele). Deje Kaune atsisake operuoti, sake niekuo padeti nebegali. Tada grizdama pajutau ta risi, pirma karta pajutau. Ir nors buvo sunkus laikas, ir dar sunkesnis priesakis, man tapo lengva, tikrai lengva. As ja pamilau, stipriai, ir pradejau uz ja kovoti. Atsiguliau is karto grizusi i ligonine kartu. Po to vel vaziavome i klinikas ir operavomes, sekmingai. Po to seke nemazai operaciju. Siai dienai mano dukryte yra nuostabiausia butybe, gal daugiau neturesiu savo sirdziai tokio artimo zmogaus. Nors ir auginu antra mergyte, bet su Ruta mus sieja ypatingas rysys, Ir tai jauciu ne tik as. Rutele sunkiai eina, yra katerizuojama 3 kart dienoje, lanko spec. ugdymo mokykla, bet yra protinga, miela, linksma mergaite.
Atsimenu momenta, kai tikrino dar tik pagimdzius sesele vaika ir akusere paklause kiek balu skirti mazajai, tai ji pasake, kokie dar balai, 0 balu...va kokiu zmoniu dirba gimdymo namuose.
Norisi parodyti jai dabar ta 0 balu, bet kas is to, gi neatsimins nieko
Va tokia ta mano istorija
Saunuole esi kad pamilai tokia savo dukryte kokia jin yra, kad jei neskaudinai dar labiau sirdeles, gi mazam zmogiukui labai reikia meiles ir silumos artimiausiu zmoniu. Bukit laimingos ir toliau ............