Indija

Ką gi, bandysiu tęst Antra diena Bombėjuje buvo skirta Elephanta salai, kurioje turėjome apžiūrėti Elephanta Caves. Kelionė prasidėjo prie Indijos vartų - Gateway of India. Tai vėl gi monumentas, skirtas pažymėti Anglijos karalių atvykimui į Bombėjų. Be to paskutiniai britų kareiviai paliko Indiją būtent pro šiuos vartus.
Mums dar nespėjus nufotografuoti vartų, prie manęs pripuolė moteris su kūdikiu ant rankų, puolė rišt man gyvų gėlių apyrankę „for free“, bet po to stovėjo šalia ir laukė pinigų. Tada dar pripuolė kažkoks jų tikintysis, įbėrė į rankas kažkokio cukraus, užrišo ant rankos spalvotą siūlų juostelę, užtepė ant kaktos raudoną tašką, kažką pašnekėjo, liepė suvalgyt tą cukrų ir pranešė, kad dabar aš jam turiu sumokėt. Čia jau mano vyro nervai neišlaikė, nusitempė mane iš paskos
26 metrų aukščio Gateway of India nuo kranto

Ir iš laivo, kuriuo plaukėme į salą

Plaukėm panašiu laivu

Šiek tiek "kuklesnis" indų laivas

Kapitonas

Papildyta:
Elephanta sala (Elephanta Island) įžymi uolose iškirstais urvais, vadinamais Elephanta Caves, ir skulptūromis. Iš tiesų sunku suvokt, kokiu būdu viskas buvo iškirsta, nes pagrindinis urvas tai milžiniškas.
Beje, šiaip patarimas, jei kada kas nors ten vyktumėte: užlipę galybe laiptelių ir praėję visus prekeivius, pasukome su turistų srautu į kairę ir tvarkingai pirkome bilietus, bet, apėję salą, išėjome priešingoj pusėj nei įėjome (t.y. būtų reikėję sukt į dešinę), kur niekas nekontroliavo, ar tu įeini, ar išeini. Žodžiu, žinant, galima buvo praeit nemokamai Tik tada prie urvų būtume patekę, apėję salą, t.y. urvai būtų pačioj pabaigoj, ir nežinia, ar mūsų netikrintų, jei išeitume pro bilietų kasą Žodžiu netingint ir turint laiko, galima įeit nemokamai, apeit salą, apžiūrėt urvus, ir vėl grįžt tuo pačiu keliu. Visgi sutaupoma 10 dolerių abiem
Atplaukiam į salą



Šiokią tokią kelio atkarpą galima pravažiuoti traukinuku, bet bent jau mes mieliau prasivaikščiojom ir nesigailėjom, nes pakeliui pamatėm kažkokį raguotį baloj ir sutikom tris žavias moteriškes





Moteriškės už galimybę jas nufotografuoti irgi paprašė pinigų

Papildyta:
Patys urvai

Saloje pilna beždžionių...





ir šiukšlių



Papildyta:
Tiesiog pačios salos vaizdai







Kadangi salą sudaro du kalnai, tai vaizdai nuo vieno jų viršūnės. Apačioje, beje, prieplauka ir kelias, kuriuo mes atėjome



Pačiam viršuj užtempta patranka

Papildyta:
Na ir grįžtant atgal, pakeliui pamatėm dar vieną įdomų vaizdelį: kaip vyriškas lipo i laivelį

Tą dieną dar aplankėm Hare Krishna šventyklą. Šį sykį norėjom batus neštis rankose, bet mus pasivijo apsauginis ir liepė palikt juos tam skirtoje vietoje.





Vairuotojas mus 15 min išleido pasivaikščiot po paplūdimį, bet paplūdimys didelio įspūdžio nepaliko dėl ne per švariausio smėlio, nuslūgusio vandens ir masės žmonių



Taigi jau po 5 min sutartoj vietoj laukėm vairuotojo, vienas po kito stojo tuk-tukai – vietiniai motorizuoti rikšos

O maža mergytė įžūliai kaulijo pinigų. Mums net rankas gana skaudžiai apžnaibė, kai nekreipėm į ją dėmesio, tai vyrui teko balsą pakelt, kad galų gale atstotų

Papildyta:
Na ir pagaliau antrą dieną pavyko išaiškinti vairuotojui, kad mes norim į turgų, nes prieš tai visi mėginimai baigėsi gana brangiomis parduotuvėmis. Vienoje iš karto buvom nutempti į juvelyrinį skyrių, kur mums puolė rodyt 300 dolerių ir daugiau kainuojančius auskarus. Šiaip ne taip pasiplovėm.
Turguje mus iš karto apspito krūva prekeivių ir vienas per kitą mėgino įsiūlyt savo prekes. Aš labai norėjau tokios a la suknelės su skeltukais šone, nešiojamos ant kelnių, tai pardavėjas iš pradžių paklausė, kuri patinka, nuėmė ir tik tada sumąstė kainą. Kaip jau rašiau anksčiau, nusiderėt pavyko beveik trigubai ir nusipirkau ją už tiek, kiek mums buvo likę grynųjų (būtent čia pardavėjas ilgai prašė mano vyro duot jam laimei bent vieną dolerį).



Papildyta:
Na ir, atsisveikinant su Bombėjum, tiesiog dar keletas vaizdų

Kameros neturėjom, o fotiko niekur niekas neplėšė nors šiaip man pvz. luošius fotografuot nekilo ranka.
Delyje viešbutyje buvo seifas, o kitur viską palikdavom lagamine su kodiniu užraktu, tai ir nežinau, vagia personalas ar ne
Mums bankomatų neprireikė, o pinigus dažniausiai keitėmės viešbučiuose, tai kursas oficialiai užrašytas ir niekas nesidera. Bankuose berods palankesnis kursas nei viešbučiuose.

Ką gi, tęsiam kelionę po Indiją.
Praleidę dvi dienas šiltame ir spalvingame, pilname kontrastų Bombėjuje, anksti ryte išskridome į Delį. Oro uoste, kaip jau rašiau anksčiau, vietinis užsiprašė už bagažo pavežimą 20 dolerių, į ką mes tik pasijuokėme ir nusivežėme bagažą patys. Skridome vietinėmis oro linijomis ir pirmą kartą lėktuve teko valgyt metaliniais stalo įrankiais.
Atsiėmus bagažą, paaiškėjo, kad vieno lagamino ratukas sulaužytas. Avialinijos iš karto pakeitė jį mums į kitą lagaminą. Tiesa, tam teko vos ne valanda važiuot sausakimšomis Delio gatvėmis iki kažkokios lagaminų parduotuvėlės ir rinktis iš šiek tiek prastesnių lagaminų, na bet pasirinkimo nebuvo.
Po registracijos viešbutyje, išvažiavom pasidairyti po Delį: nustebino visiškai kitokie vaizdai nei Bombėjuje. Nebebuvo tiek lūšnynų, miestas atrodė švaresnis ir iš tiesų labai trūko Bombėjaus spalvų.
Pirmiausia aplankėm Laxminarayan šventyklą – iš tiesų labai gražų didelį statinį, skirtą sveikatos deivei Lakšmei ir jos vyrui, dievui Višnu. Čia pirmą kartą teko už durų palikti ne tik batus, bet ir fotoaparatą, mobilius, todėl viduje neturėjome galimybės fotografuoti. Beje, pirmą kartą prasivaikščiojom iš tiesų basi, nes buvom pamiršę kojines. Nieko baisaus neįvyko...





Visur ant šventyklos sienų išpieštos svastikos (beje, jų sutikom daug kur Indijoje) – šventas ženklas, reiškiantis gyvenimą, saulę, jėgą ir sėkmę.

Už šventyklos sienų parkelis su va tokio mielo dramblio statula

Toliau sekė ekskursija po Naująjį Delį.
Vyriausybės pastatai:
Parliament House. Nuotrauka daryta iš automobilio, nes saugumo sumetimais lankytojai be specialių leidimų į vidų neįleidžiami, o užsieniečiai turi gauti rekomendacinį laišką iš atitinkamos ambasados.

Pavažiavus šiek tiek toliau, ant Raisina kalvos įsikūrusios svarbiausios Indijos vyriausybės ministerijos – Secretariat Building, kurį sudaro du blokai (North Block ir South Block) abiejose gatvės pusėse.



Pravažiavus ministerijas, pačiame gale – oficiali prezidento rezidencija Rashtrapati Bhavan. Tai didžiausia prezidento rezidencija pasaulyje, turinti daugiau nei 350 kambarių. Į vidų, savaime suprantama, patekt neįmanoma. Lankytojai trumpam įleidžiami į sodus vasario mėn., kai gėlės pačiame žydėjime. Mums, deja, nepasisekė.

Papildyta:
Tiesiai nuo prezidento rezidencijos kelias veda prie Indijos vartų (India Gate) – 42 metrų aukščio arkos, pastatytos Indijos kariams, žuvusiems I pasaulinio karo ir Afganistano karo metu, atminti. Ant arkos sienų surašyti 85000 žuvusių karių vardai.



Indijos vartus supa vejos, ant kurių tiek dieną, tiek naktį pilna žmonių

Papildyta:
Tiesa, turiu prisipažinti, kad negalėjau pilnai pasigrožėt arka ir panagrinėt kareivių vardų ant jos, nes čia pagaliau supratau, ką reiškia problemos po indiško maisto Bandėm ieškot WC aplinkui, tai vienintelis, ką radom, buvo baisiai nešvarus viešas tualetas skylių pavidalu ir be mažiausios vilties gauti popieriaus. Tiesa, ten sėdėjusi moteriškė prižiūrėtoja mano klausimą dėl popieriaus suprato savaip, nuėjo ir atrakino man normalų vakarietišką tualetą (kaip įsitikinom vėliau, tokie visur viešuose WC užrakinti ir atidaromi matyt tik turistams), na bet vis tiek teko lėkt pas vairuotoją ir prašyt skubiai spręst problemą. Vairuotojas nepasimetė ir nuvežė į artimiausią iš tiesų prabangų 5 žvaigždučių viešbutį, kur tualete pastatyti suoleliai poilsiui, o rankoms šluostyti padėtos medžiaginės servetėlės, po to iš karto metamos į šiukšlių dėžę.
Man pasisekė ir po to daugiau neturėjau problemų su pilvu , o vat vyras kankinosi porą dienų.

Eos puikus reportažas . Labai malonu prisiminti ką mačiau ir pamatyti ko nemačiau. Man tik įdomu pasidarė, ar pasisekė safaryje pamatyti tigrų? Mes labai prašėme, kad mus nuvežtų į Bombėjų, nevežė, paskui prašėmės į safarį, irgi atkalbėjo. Atseit labai retai kada tie tigrai pasirodo, o kainuoja 45 dolerius. Bet gal apgavo ?

Pallina aš tau nesiūlau naudotis bankomatais, nors jų yra. Ten radome bankomatų, bet korteles ryjančius. Taip kad geriau pasiskaičiuok dienai kiek gali skirti dolerių ir vežkis tik grynus. Doleris ten didelis pinigas, todėl geriau visur turėti rupijas. Tiesa, dėl vagysčių, iš rankų niekas neplėšia, bet jei pamato ką nors ne vietoj padėtą tai tikrai riglaudžia . Geriau viską saugoti akylai. Dėl vagysčių viešbučiuose aš irgi turiu nuomonę. Dokumentus, pinigus arba visur nešiojuosi su savim arba palieku seife. Šiaip indusai tikrai nevogs, jie gali tik apgauti, bet juk visokių žmonių yra....

Tą pačią dieną dar aplankėm Humayun‘s Tomb: imperatoriaus Humayun kapavietė-mauzoliejus, pastatytas našlės užsakymu mylimo vyro atminimui. Sakoma, kad Tadž Mahalas buvo nukopijuotas nuo šio mauzoliejaus.
Už įėjimą beje sumokėjom 25 kartus daugiau nei moka vietiniai. Vyras pajuokavo, kad vienas užsienietis kainuoja 25 indus







Mauzoliejų supantis parkas





Statiniai, priklausantys Humayun‘s Tomb kompleksui. Juose irgi kažkas palaidotas

Senokai berašiau , bandysiu atgaivint pasakojimą.

Taigi pirmą dieną Delyje baigėme indų restoranėlyje, kur valgiau be proto skanius, nors ir aštrius, ryžius su daržovėmis ir kariu.
O kitą dieną pirmą kartą nuo kelionės pradžios pagaliau atsikėliau išsimiegojus ir nebejaučiau laiko skirtumo Su vairuotoju palikom mano vyrą konferencijoje ir išvažiavom dviese pusei dienos pasivažinėt po Delį.
Pirmiausia aplankėm Bahai šventyklą, kitaip dar vadinamą Lotus Temple, vieną iš septynių tokio tipo šventyklų visame pasaulyje, kurios vienija visas religijas ir kviečia apsilankyti visų religijų ir rasių žmones pagerbti Visatos kūrėjo ir išreikšti meilę tarp Dievo ir žmogaus.
Šventykla yra lotoso formos, ją supa devyni baseinai. Kadangi iš viršaus neturėjau galimybės nufotografuoti, tai papildomai įdedu nuotrauką iš interneto, kad pamatytumėte visą šventyklos grožį.



Vaizdas nuo šventyklos laiptų

Toliau apsilankiau Qutb komplekse. Tai krūva islamo statinių vienoje vietoje, iš kurių žymiausias Qutub minaretas (Qutub Minar) – aukščiausias plytų minaretas pasaulyje (72,5 m)



Alai minaretas (Alai Minar), turėjęs būti dvigubai aukštesnis už Qutub minaretą, bet taip ir nebaigtas statyti.

Tiesiog vaizdai iš viso komplekso.



O čia geležinis stulpas (Iron Pillar) – viena iš pasaulio keistenybių, sulaukusi archeologų ir metalurgų dėmesio dėl savo atsparumo rūdims: per paskutinius 1600 metų jis visiškai nerūdijo. Stulpas buvo aptvertas tvorele dėl tradicijos atsistoti į jį nugara ir mėginti rankas suvesti už stulpo, kas turi atnešti laimę

Po pietų važiuojam pasiimti vyro iš konferencijos, pakeliui spėju įamžint populiariausią transporto priemonę ir įprastą moterų sėdėjimo būdą ant jos.

Dažnai per vidurį dar įsiterpia vaikas, o kartą teko matyt už tėvo nugaros sėdinčius du mažus vaikus, žodžiu su saugumu gatvėse ten problemos, jau nekalbant apie tai, kad pats eismas tragiškas, gatvėse visiškas chaosas, galioja tik garsinis signalas (nors pilna jį draudžiančių ženklų ir pats vairuotojas atkreipė mūsų dėmesį į juos) ir visi važiuoja kas kaip nori. Beje, teko pamatyt ir moterų už vairo, bet vienetus. Turėtų būt stiprių nervų moteriškės ir šiaip kietos vairuotojos.

Trumpam užsukam į Mahatma Gandi memorialą. Indams šis veikėjas reiškia labai daug (Bombėjuje mus vežė į jo muziejų). Na mes tik prasibėgam (tiesa, tenka prie įėjimo palikt batus ir eit basom), apžiūrim, aptinkam labai mielą burunduką ir traukiam toliau.



Papildyta:
Likusi dienos dalis skirta Senojo Delio įžymybėms. Pirmiausia apsilankom Jama Masjid – vienoje didžiausių ir geriausiai žinomų Indijos mečečių. Prie įėjimo vartų tenka luktelėti, nes vyksta pamaldos. Šalia stovi rusų turistai ir porelė apsikabina. Musulmonas, prižiūrintis tvarką prie įėjimo ir leidžiantis įeiti, gestu parodo jiems išsiskirti, suprask, prie mečetės negalimi jokie apsikabinimai.

Didžiulis mečetės kiemas, po kurį kaip ir po pačią mečetę tenka eilinį kartą vaikščiot basomis (be kojinių, nes pastarąsias ir vėl pamiršom )

Pati mečetė



Vanduo mečetės kieme skirtas apsiprausti, bet matėm ir geriančių jį

Papildyta:
Pasinaudojam siūloma galimybe pakilti į vieną mečetės bokštų, už ką tenka papildomai mokėti (prieš tai teko sumokėti už leidimą fotografuoti). Pralinksmina taisyklės, ypatingai apie leidimą moterims ir užsieniečiams lipti į bokštą

Pakeliui į bokštą


Papildyta:
Bokštas labai siauras, laiptai kaip Gedimino pily, tik su nulipančiais prasilenkti labai sudėtinga, viršuje labai ankšta, sėdi krūva vietinių, niekas nekontroliuoja lipančių ir nulipančių srauto, žodžiu ne tik kad pasisukt nėra kur, bet ir sunku rast vietos tvirtai atsistot ant abiejų kojų, todėl turistai viršuj ilgai neužsilaiko. Bet vaizdai verti to, ypač pačios mečetės

Tolumoje matosi dar viena Senojo Delio įžymybė – Raudonasis Fortas (Red Fort)





Simetriškas bokštas priešais

O čia matosi besimeldžiantys musulmonai

Ačiū, tikrai džiaugiuosi, kad kažkam patinka

Baigiant kelionę po Delį... po mečetės pėstute prasiėjom iki Forto, pakeliui apsilankėm viename iš seniausių ir judriausių Delio turgų – Chandni Chowk: siauros gatvelės, pilnos mažų parduotuvėlių ir kažkur skubančių indų ant dviračių ir motociklų. Ilgai neužsibuvom, nes vis teko saugotis pravažiuojančių transporto priemonių

Čia dar iš transporto serijos pakeliui į Fortą

Deja, bet patį Fortą pasiekėm jau vakarėjant, todėl nuotraukų nelabai yra


Forte turėjom pažiūrėt Sound and Light Show anglų kalba, bet kadangi atvykom anksčiau ir tingėjom laukt, tai nusipirkom bilietus į ankstesnį seansą hindu kalba. Tikėjomės muzikos ir šviesų, kažko panašaus į šokančius fontanus Prahoje, o paaiškėjo, kad tai kažkokia sekama pasaka ir tiesiog prožektorių perjunginėjimas nuo vieno pastato ant kito , žodžiu net neįpusėjus tai pasakai mums nesuprantama kalba, patraukėm išėjimo link.
Užtat įamžinom mėnulį: Azijoje jis šviečia šiek tiek kitaip nei pas mus

Tuo mūsų viešnagė Delyje baigėsi, ryte sėdom į automobilį ir pajudėjom tolimesniu Auksinio trikampio maršrutu: mūsų laukė Džaipūras