Dienos sentencijos, gražios ir pamokančios mintys

O man nepatiko juose vieniso zmogaus nepasitikejimas zmonemis.................

na nepasitikejimas irgi neateina seip sau-is niekur.Deja,daznai taip ir buna su tom paslaptim

Deja... Tik vis tiek man kazkaip sunku sutikti su tokiu poziuriu. Jei nepasitiki draugu, kuo tada pasitiketi siame gyvenime? Gal tada neverta toki zmogu vadinti draugu...

Ateitis mus jaudina, o praeitis laiko. Štai kodėl dabartis mums išslysta.

Nežinau ar yra buvę šitie žodžiai bet man labai patiko:
As dekinga...

- Uz vyra, gulinti ant sofos ir skaitanti laikrasti, nes tai reiskia,
kad jis namie su manimi, o NE viesnamyje...
- Uz betvarke Po baliaus, kuria reikia sutvarkyti, nes tai reiskia,
kad mane aplanke draugai...
- Uz rubus, I kuriuos nebeilendu, nes tai reiskia, kad as turiu
uztektinai ko pavalgyti...
- Uz langus, kuriuos reikia nuvalyti ir rusi, kuri reikia sutvarkyti,
nes tai reiskia, kad as turiu namus...
- uz visus nepasitenkinimus parlamentu, kuriuos tenka isgirsti, nes
tai reiskia, kad mes turime zodzio laisve...
- Uz stovejimo vieta masinai, kuria as surandu toliausiai nuo iejimo,
nes tai reiskia, kad as turiu sveikas kojas ir galiu eiti...
- Uz didele isnaudotos elektros saskaita, nes tai reiskia, kad man
netruksta silumos ir sviesos...
- Uz nesvariu rubu kruva, kuriuos reikia plauti, nes tai reiskia, kad
man netruksta rubu...
- uz skaudancius raumenis vakarui atejus, nes tai reiskia, kad as
pajegiu sunkiai dirbti...
Zadintuva klykianti kiekviena ryta ,
Nes tai reiskia, kad as vis Dar gyvas...
Ir galu gale...
- Uz gaunamus e-mailus, nes tai reiskia, kad yra zmoniu, kurie apie
mane pagalvoja...

Tikro draugo ieškok tarp tų žmonių, kuriuos pažemino gyvenimas.

Kas nepasibeldė į širdį, tas veltui beldžiasi ir į duris. /Lope de Vega/

Sorriuks jei pasikartosiu, bet man labai grazus zodziai..
Jei kada paklausi, kas man svarbiau - tu ar gyvenimas,
as atsakysiu, kad gyvenimas.
Tu supyksi ir iseisi..
Ir niekada nesuzinosi, kad mano gyvenimas tai - TU..

Motinos dorybė ir geros savybės yra didis kraitis jos dukrai. /I. Legatovičius/

Labai patiko si mintis

Gražu

Mums dažnai nepavyksta kažko padaryti ne todėl, kad yra sunku, o todėl, kad nedrįstame net pradėti.
Seneka

Koks lyderis ir koks žmogus tu būsi po penkerių metų, nulems du pagrindiniai dalykai: knygos, kurias skaitysi, ir žmonės, su kuriais bendrausi.

Kai įkliūni į sunkią padėtį ir viskas prieš tave, ir jau net atrodo, kad lyg nebeištversi nė akimirkos, nieku gyvu nepasiduok, nes kaip tik tuo metu prasideda atoslūgis.
H.B.Stowe

Trylikametis vaikštinėjo su mama smėlėta jūros pakrante. Staiga jos paklausė:
- Mama, pagaliau pavyko surasti draugą. Kaip jį išsaugoti?
Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydama rankas delnais į viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti pro pirštus, ir kuo labiau gniaužė, tuo smarkiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje. Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o paskui sušuko:
- Supratau!
Geriau jau niekada nepatirti noro pasisavinti kitą žmogų..

Aš taip norėčiau, kad būtų nors vienas žmogus,kuris atsiradęs nedingtų...ir kuris,lygiai kaip aš bijotų,kad nedingčiau... Kuris nors kartą ką nors paaukotų, kad pelnytų nors šiek tiek manęs... kuris norėtų su manimi bėgioti lietuje, braidyti po balas, kaip mažas vaikas voliotis sniege, kartu su manimi bijoti griaustinio, kuriam nebūtų nejauku mane apkabinti, kai aš liūdėsiu, ir paimt už rankos, kai bijosiu...

Budistai kalba apie aštuonis vėjus. Jie yra:laimėjimas ir praradimas, pagyrimas ir pajuoka, pripažinimas ir kaltinimas bei kančia ir džiaugsmas. Jei nežinote apie juos, jus nupūs kaip sausą lapą rudenį. Pavyzdžiui, jei jus kas nors pagiria, tai saldu kaip du medu, jus nupučia pagyrimo vėjas.
Kartą senovės Kinijoje vienas jaunuolis nutarė, jog jis nušvito. Jis parašė ir nusiuntė savo mokytojui eilėraštį apie tai, kaip 8 vėjai jo nebegali nupūsti. Tas mokytojas gyveno už trijų šimtų mylių, Jangdzės aukštupyje.
Kai mokytojas perskaitė eilėraštį, apačioje jis prirašė "BEZDALAI, BEZDALAI" ir nusiuntė atgal.
Kuo įdėmiau jaunuolis skaitė tuos žodžius, tuo labiau jį apėmė nusiminimas. Pagaliau jis nusprendė aplankyti mokytoją. Tais laikais tokia kelionė Jangdzės upe aukštyn buvo labai sudėtinga.
Kai tik jis atvyko, nuėjo tiesiai į savo mokytojo šventyklą ir nusilenkdamas paklausė:
-Kodėl tu taip parašei, argi eilėraštis neparodo, kad manęs negali nupūsti aštuoni vėjai?
-Sakai, jog tavęs negali nupūsti 8 vėjai, -atsakė mokytojas,-bet pora nedidelių bezdaliukų atpūtė tave ligi čia.
Taigi moralas ir palinkėjimas toks, kad mūsų neišmuštu iš kelio niekingi bezdaliukai.