QUOTE(Shalimar @ 2007 09 20, 12:03)
Sukures Ieva ir Adoma, Dievas tare:
- Man dar liko du dalykai : pirmas - sisioti atsistojus......
- As As, - reke Adomas, - as noriu - man tai tikrai palengvins gyvenima!!
Ieva pasake, kad jai tai nesvarbu ir Dievas dave ta galimybe Adomui.
Adomas suklyke is dziaugsmo ir nuleke per Edeno soda sisiodamas ant medziu.
JIs bego per pliaza piesdamas piesinius ant smelio su savo sisium.
Dievas ir Ieva ziurejo i vyra, isprotejusi is dziaugsmo ir Ieva paklause:
- O koks antras dalykas, Viespatie?
- Smegenys, Ievuze, smegenys...
- Man dar liko du dalykai : pirmas - sisioti atsistojus......
- As As, - reke Adomas, - as noriu - man tai tikrai palengvins gyvenima!!
Ieva pasake, kad jai tai nesvarbu ir Dievas dave ta galimybe Adomui.
Adomas suklyke is dziaugsmo ir nuleke per Edeno soda sisiodamas ant medziu.
JIs bego per pliaza piesdamas piesinius ant smelio su savo sisium.
Dievas ir Ieva ziurejo i vyra, isprotejusi is dziaugsmo ir Ieva paklause:
- O koks antras dalykas, Viespatie?
- Smegenys, Ievuze, smegenys...
The truly educated never graduate 
Gyvenimas - tai uždelstas šuolis iš gimdos į kapą 
Jei dienai baigiantis jautiesi pavargęs kaip šuva, tai gal kiaurą dieną urzgei? 
QUOTE(l.buz @ 2007 09 25, 15:50)
Liuks
Klysti žmogiška, bet dar žmogiškiau savo klaidas suversti kitiems 
Gyvenimas pilnas netikėtumų. Tik pasakyk "Niekada" ir tuojau tuo įsitikinsi.
Neskaičiau visos temos.. Nepykit jei pasikartosiu 
Vakar išgirdau citatą iš knygos "Ketverto taisyklė" - labai patiko
"Mes visi esame savo pačių vaizduotės vergai. Tik tam, kuris mato milžinus, kada nors pavyks užsiropšti jiems ant pečių."
Vakar išgirdau citatą iš knygos "Ketverto taisyklė" - labai patiko
"Mes visi esame savo pačių vaizduotės vergai. Tik tam, kuris mato milžinus, kada nors pavyks užsiropšti jiems ant pečių."
Rudens pasaka
Sėdėti parke ant suoliuko. Idilė. Vasarą. Aplink žaidžia vaikai, tarp medžių šmėščioja neaiškūs, bet linksmi šešėliai. Maži paukšteliai sukasi margame gyvybės debesyje, kuris čia pat išsisklaido klevo lapijoje. Maži vaikai bėgioja smėliu pabarstytais takeliais ir dūksta žaliame įsivaizduojamų pasakų pasaulyje. Jauna šeima sugalvoja surengti iškylą ir marga staltiesė atgula po šimtamečiu ąžuolu. O lengvas vidudienio džiugesys, regis, užkrečia visą aplinkinį pasaulį. Tiek tikrą, tiek menamą. Pro šalį prabėga graži mergina, už pavadėlio tempdama kudlotą šunį, kuriam kur kas labiau patiktų prigulti ant margosios iškylautojų staltiesės. Kaip jau sakiau - idilė.
Nevaikštau į čia vasarą.
Sėdžiu ant suolo. Pačiame parko pakraštyje, kur retai kas atklysta. Esu skaitęs nemažai rudeninių miniatiūrų. Ten vėjas pakelia lapus šokiui, o medžiai liepsnoja visomis įsivaizduojamomis spalvomis.
Mano parke lapai guli ant cementinio pavirčiaus. Šaltas lietus prispaudė juos prie žemės. Prikalė stiklo šukėmis. O medžių šakos - nuplikę ir apdžiūvę stagarai.
Beveik fiziškai jaučiu, kaip nuo pelėsiais kvepiančios žėmės kažkas atsiplėšia. Kyla keista ir tik labai miglotai suvokiama, gniuždanti esybė. Šalti pirštai lenda po apykakle...
Tai tik fantazija. Geraširdis betono sluoksnis neleis niekam manęs nuskriausti.
Dabar jau galima kreivai šypsotis ir nusipurtyti lietaus lašus. Juk ir dideliems vaikams reikia savų žaidimų, savos pasakų pilies. Kai sunku būti vaiku, tada pakanka ir griuvėsių.
Iš labai toli. Kito pasaulio krašto.
Iš tos parko dalies, kur dar kažkas vyksta, atsklinda girtas juokas ir rusiški keiksmai. Rudens vaikų žaidimai. Ir daužomų butelių skambesys. Taip, tai užburtos arfos melodija keliauja po rudeninę pasaką.
Panorėjus galima nesunkiai atsiriboti nuo triukšmo. Tegul šiandieniniai realybės riteriai stiklo šukėmis kaunasi su savo įsivaizduotais drakonais. Šukė šen, šukė ten. Ar man supaisyti rudeninio gyvenimo mitologiją?
Tą akimirką, kai galų gale sugebu sutelkti dėmesį į realų pasaulį, pamatau tai, į ką taip netikėtai pavirto margaspalvių paukštelių pulkas.
Didelis ir blizgantis kovas žiūri savo juodomis akimis. Įdėmiai. Jei akys - sielos veidrodis, tai šio paukščio siela kur kas gilesnės nei mano.
Šis, gražiosios dvasios savininkas, lėtai eina lapų kilimu. Sparnų galiukai slysta gličių puvenų paviršium. Gražūs sparnai. Protingas varnas, jis žino, kad nevertėtų pakelti lapų nuo cemento. Nuo žemės.
Man nesinori bičiuliautis su šiuo paukšteliu. Pasuku išėjimo link. Neturiu sparnų, kuriais galėčiau nuraminti aplinkinį pasaulį. Batai kelia chaosą po kojomis. Na ir tegul. Visa tai, tik per lakios vaizduotės kliedesys. Išeinu pro vartus ir leidžiuosi į savo miestą...
***
... dažnai nuo bažnyčios stogo žiūriu į ant kalvos snaudžiantį senąjį mišką. Šiandien mačiau, kaip prasivėrė vartai ir iš ten pasirodė kažkas tokio. Jis skyrėsi nuo žmonių, kurie jaukiai šildosi savo lizduose. Jis nekentė aplinkinio pasaulio. Jis dar nežinojo. Jis manė esąs kitoks. Kaltino miestą, mišką, pasaulį, save. Ir nežinojo.
Tai ne miestas pavertė jį kitokiu, ne senojo miško burtai ir ne aplink esantys žmonės.
Tai jis pavertė miestą ir gatves, miškus ir gyvybę, žmones ir save. Pavertė niekuo. Gal kažkas jį pavadintų paklydusiu dievu? Man jis tėra keistas ir nesuprantamas mano paties atspindys.
Jis ieško kaltų. Ir nežino, kad pats viską naikina. Visa prie ko tik prisiliečia - išsigimsta. Savo darbą jis patetiškai vadina tiesos ieškojimu. Sutepa kiekvieną žemės lopinėlį, kurį sutraiško savo kaustytais batais.
O dabar jis, keistasis padaras, nusileidžia nuo kalno ir pasislepia savo susikurtų nekenčiamų gatvių labirinte. Didelis pilkas voras lenda į savo varatinklį...
***
... vėlus vakaras. Parke kamavusi slogutis galų gale prasisklaido. Pustuštėse gatvėse man ramu. Artima. Ieškau atsakymų, nors man ir nesvarbu juos rasti. Kojos pačios neša į namus. Laukti žiemos...
***
... kažkada tai priklausė man. Dar jaučiu, kaip apačioje pulsuoja gyvybė. Tiesą sakant, dabar jos kur kas mažiau. Tik keistieji padarai sliūkina gatvėmis. Jie kažką įtaria. Bet jie nesvarbūs. Nei man, nei vieni kitiems. Ruduo.
Ruduo priklauso man. Ir žiema. Pavasarį grįš kiti, spalvoti ir mylimi. Laukiami. Ir nepastovūs kaip pavasarinis dangus. Man liks šešėliai. Lauksiu naujo rudens, naujos žiemos.
Dar manyje kyla nuojauta, kad po žiemos nebeateis pavasaris. Tada aš būsiu amžinas. Pasaulis bus mano. Mano ir keistųjų padarų.
Sėdėti parke ant suoliuko. Idilė. Vasarą. Aplink žaidžia vaikai, tarp medžių šmėščioja neaiškūs, bet linksmi šešėliai. Maži paukšteliai sukasi margame gyvybės debesyje, kuris čia pat išsisklaido klevo lapijoje. Maži vaikai bėgioja smėliu pabarstytais takeliais ir dūksta žaliame įsivaizduojamų pasakų pasaulyje. Jauna šeima sugalvoja surengti iškylą ir marga staltiesė atgula po šimtamečiu ąžuolu. O lengvas vidudienio džiugesys, regis, užkrečia visą aplinkinį pasaulį. Tiek tikrą, tiek menamą. Pro šalį prabėga graži mergina, už pavadėlio tempdama kudlotą šunį, kuriam kur kas labiau patiktų prigulti ant margosios iškylautojų staltiesės. Kaip jau sakiau - idilė.
Nevaikštau į čia vasarą.
Sėdžiu ant suolo. Pačiame parko pakraštyje, kur retai kas atklysta. Esu skaitęs nemažai rudeninių miniatiūrų. Ten vėjas pakelia lapus šokiui, o medžiai liepsnoja visomis įsivaizduojamomis spalvomis.
Mano parke lapai guli ant cementinio pavirčiaus. Šaltas lietus prispaudė juos prie žemės. Prikalė stiklo šukėmis. O medžių šakos - nuplikę ir apdžiūvę stagarai.
Beveik fiziškai jaučiu, kaip nuo pelėsiais kvepiančios žėmės kažkas atsiplėšia. Kyla keista ir tik labai miglotai suvokiama, gniuždanti esybė. Šalti pirštai lenda po apykakle...
Tai tik fantazija. Geraširdis betono sluoksnis neleis niekam manęs nuskriausti.
Dabar jau galima kreivai šypsotis ir nusipurtyti lietaus lašus. Juk ir dideliems vaikams reikia savų žaidimų, savos pasakų pilies. Kai sunku būti vaiku, tada pakanka ir griuvėsių.
Iš labai toli. Kito pasaulio krašto.
Iš tos parko dalies, kur dar kažkas vyksta, atsklinda girtas juokas ir rusiški keiksmai. Rudens vaikų žaidimai. Ir daužomų butelių skambesys. Taip, tai užburtos arfos melodija keliauja po rudeninę pasaką.
Panorėjus galima nesunkiai atsiriboti nuo triukšmo. Tegul šiandieniniai realybės riteriai stiklo šukėmis kaunasi su savo įsivaizduotais drakonais. Šukė šen, šukė ten. Ar man supaisyti rudeninio gyvenimo mitologiją?
Tą akimirką, kai galų gale sugebu sutelkti dėmesį į realų pasaulį, pamatau tai, į ką taip netikėtai pavirto margaspalvių paukštelių pulkas.
Didelis ir blizgantis kovas žiūri savo juodomis akimis. Įdėmiai. Jei akys - sielos veidrodis, tai šio paukščio siela kur kas gilesnės nei mano.
Šis, gražiosios dvasios savininkas, lėtai eina lapų kilimu. Sparnų galiukai slysta gličių puvenų paviršium. Gražūs sparnai. Protingas varnas, jis žino, kad nevertėtų pakelti lapų nuo cemento. Nuo žemės.
Man nesinori bičiuliautis su šiuo paukšteliu. Pasuku išėjimo link. Neturiu sparnų, kuriais galėčiau nuraminti aplinkinį pasaulį. Batai kelia chaosą po kojomis. Na ir tegul. Visa tai, tik per lakios vaizduotės kliedesys. Išeinu pro vartus ir leidžiuosi į savo miestą...
***
... dažnai nuo bažnyčios stogo žiūriu į ant kalvos snaudžiantį senąjį mišką. Šiandien mačiau, kaip prasivėrė vartai ir iš ten pasirodė kažkas tokio. Jis skyrėsi nuo žmonių, kurie jaukiai šildosi savo lizduose. Jis nekentė aplinkinio pasaulio. Jis dar nežinojo. Jis manė esąs kitoks. Kaltino miestą, mišką, pasaulį, save. Ir nežinojo.
Tai ne miestas pavertė jį kitokiu, ne senojo miško burtai ir ne aplink esantys žmonės.
Tai jis pavertė miestą ir gatves, miškus ir gyvybę, žmones ir save. Pavertė niekuo. Gal kažkas jį pavadintų paklydusiu dievu? Man jis tėra keistas ir nesuprantamas mano paties atspindys.
Jis ieško kaltų. Ir nežino, kad pats viską naikina. Visa prie ko tik prisiliečia - išsigimsta. Savo darbą jis patetiškai vadina tiesos ieškojimu. Sutepa kiekvieną žemės lopinėlį, kurį sutraiško savo kaustytais batais.
O dabar jis, keistasis padaras, nusileidžia nuo kalno ir pasislepia savo susikurtų nekenčiamų gatvių labirinte. Didelis pilkas voras lenda į savo varatinklį...
***
... vėlus vakaras. Parke kamavusi slogutis galų gale prasisklaido. Pustuštėse gatvėse man ramu. Artima. Ieškau atsakymų, nors man ir nesvarbu juos rasti. Kojos pačios neša į namus. Laukti žiemos...
***
... kažkada tai priklausė man. Dar jaučiu, kaip apačioje pulsuoja gyvybė. Tiesą sakant, dabar jos kur kas mažiau. Tik keistieji padarai sliūkina gatvėmis. Jie kažką įtaria. Bet jie nesvarbūs. Nei man, nei vieni kitiems. Ruduo.
Ruduo priklauso man. Ir žiema. Pavasarį grįš kiti, spalvoti ir mylimi. Laukiami. Ir nepastovūs kaip pavasarinis dangus. Man liks šešėliai. Lauksiu naujo rudens, naujos žiemos.
Dar manyje kyla nuojauta, kad po žiemos nebeateis pavasaris. Tada aš būsiu amžinas. Pasaulis bus mano. Mano ir keistųjų padarų.
QUOTE(Ramunita @ 2007 08 31, 12:20)
Kaip gera buvo mamos pilve - niekas smegenų nekniso (autorius - vienos SM sūnus)
ne sūnus, ne sūnus
Čia aš rašiau kažkuriam skyrely tik šiaip pažįstamas vaikas 
Kad nebūtų vien OT, ir mintelę paliksiu:
Dievo pagalba tikėk, bet ir pats netingėk
