Dienos sentencijos, gražios ir pamokančios mintys

geros mintys

Pasijutau kaip plaštakė prie kandeliabro: staiga man atsivėrė daugybė puikių galimybių, bet nežinojau, kur skristi. (Richard Bach)

Viena mūsų dalis visuomet atlieka stebėtojo vaidmenį ir stebi - kas benutiktų. Ji seka mus. Stebėtojui nesvarbu, ar mes laimingi, ar ne, sveiki ar sergam, gyvi ar mirštam. Vienintelis jo užsiėmimas - tupėti mums ant peties ir spręsti, ko mes verti. (Richard Bach)

Tyros širdies dovana: Esu čia ne todėl, jog taip kažkas nori ar kad esu pakliuvusi į spąstus, o todėl, kad man mieliau būti čia, nei kur kitur pasaulyje. (Richard Bach)

geriau būk alkanas, bet nevalgyk visko kas papuola, geriau būk vienišas ir negyvenk su kuo pakliuvo

Rojus yra ten kur policininkas - anglas, virėjas - prancūzas, technikas - vokietis, meilužis - italas, o visa tai organizuoja šveicarai.
Pragaras yra ten kur virėjas - anglas, technikas - prancūzas, policininkas - vokietis, meilužis šveicaras, o viską organizuoja italas.
John Elliot

Tu tokia grazi… Tokia drasi. Tokia stipri… Tu tokia nepaprasta.. tokia ypatinga…net kai verki, matau tavyje didžiule jegaą…Tu tokia gera… tokia rupestinga… tokia atlaidi… tokia supratinga..tokia mylinti…tokia zavi, net kai to nepastebi…
Jei tik matytum save mano akimis…
As tavim tikiu.Visada tikėjau ir niekada nenustosiu…
Moterie, neverk…
Tu tokia nuostabi, kai verki,
Bet neverk…
Tavo akiu vandenyne kyla audra,
Ir valtis,
Kuria plaukiame i save,
Prisipildo vandens…
Tu liūdi,
Nes vėl save iskelei i negyvenamą sala..
Atsiskyrei,
Ir dabar audros ypac pavojingos…
Tu tokia zavi, net audroje, bet…
Kai tavo akyse audra,
Ji neleidžia tau matyti saves,
Tokios kokia matau As…
Keliauk rami…
Si upe negali iteketi niekur kitur –
Tik i vandenyna…

Didele meile ir dideli sielvarta sunaikina ju paciu perteklius. (O. Vaildas)

Gyventi be knygu pavojinga. Zmogus turi tenkintis realybe, o tai rizikinga. (M. Honellecq)

Ar gali kas būti gražiau už birželį?

Birželis. Ar galėtum rasti metuose dar gražesnį mėnesį nei šis? Nueinu prie miško, paragauju žemuogių ir, rodos, širdis vėl iš naujo ima plakti. Kitu ritmu.

Lygiai prieš metus – birželį – iš mano gyvenimo išėjai tu. Šiandien jau neklausiu kodėl, už ką ar kas iš to. Šiandien jau gyvenu šia diena. Praeitis negali trukdyti mano dabarčiai ir šiandienai, tačiau kas pasakė, kad ją būtinai reikia pamiršti?...

Gamtoje visada atsigaunu. Parke, prie ežero ar tiesiog kaip šiandien – vaikščiodama pamiške tiesiog negaliu atsigauti nuo gausybės gerų emocijų: paukščių čiulbesys žadina laisvumo jausmą, vėjas – laikinumo supratimo, o žolė vis primena vaikystę, kai dar basa lakstydavau po rasą. Tada dar nežinojau, kad kažkada sutiksiu tave. Vaikščiodama pamiške randu žemuogių pievelę. Netikėtai užplūsta laimės jausmas – žemuogės!

Kai matau laimingus žmones, man taip pat gera, nes laimingi buvom ir mes. Žinau net jausmą, kai širdyje skraido drugeliai. Skraidė ir tada, kai dovanojai man pirmąsias pavasario, vėliau vasaros ir paskutiniąsias rudens gėles. Skraidė tada, kai sakei, jog myli, kad didžiuojiesi manimi ir kad visada būsim kartu. Tu nemelavai. Tikriausiai dabar sėdi kažkur aukštai ar netgi šalia ir šypsaisi kartu su manimi. Taip, tu šalia, tu negalėjai man meluoti. Nemokėjai. Kai bandydavai nuslėpti kaltę dėl išlietos ant staltiesės kavos – tavo akys keistai mirgėdavo. Mirgėdavo ir tada, kai bijodavai, bet nedrąsiai vidury gatvės man šnibždėdavai, kad turiu pačią gražiusią šypseną. Norėčiau, kad pašnibždėtum dar kartą...

Atsargiai nuo kotelio nuimu mažą, bet jau prisirpusią žemuogę. O, kad galėčiau dabar aprašyti jos kvapą! Kvepia ramuma... Taip, juk ramybė irgi turi savo kvapą!

Tokia saugi jausdavausi šalia tavęs. Galėdavau gulėti valandų valandas ant tavo kojų pasidėjusi galvą ir nė minutei neapsilankydavo baimės jausmas. Jei kada sudvejodavau – pažvelgdavau tau į akis. Jose irgi mačiau ramybę. Trapią, bet užtikrintą. Mokėjai mane nuraminti, paguosti ir pralinksminti. Galbūt dėl to šiandien daugelis dalykų neatrodo tokie baisūs.

Maža žemuogė atsiduria mano burnoje. Liežuviu ją priglaudžiu prie gomurio ir sutraiškau. Tas neapsakomas skonis užlieja visa kūna. Net tada, kai skonio receptoriai nebejaučia skonio, aš jį vis dar jaučiu. Širdy. Saldžiai rūgštu, bet tai nepakartojama...

Juk žinojai, kad nemėgstu šokoladinių saldainių, tačiau visad erzinai mane juos valgydamas. Kažkada neatsispyriau juos iš tavęs atimti, tačiau atėmusi nepaliečiau nė vieno. Jie iki šiol guli mano lentynoje. Visi 8. Šokoladiniai. Man nereikia jų mėgti, kad jie primintų tave, juk vien pažiūrėjusi pamenu kaip godžiai vieną po kito juos valgydavai. Šokoladinis berniukas. Ech, vakarienei desertui pagaminčiau šokoladinių ledų, jei tik ateitum.

Temsta. Vis sunkiau sekasi įžiūrėti raudonas uogytes, tyliai viliojančias akį. Turiu jų užtektinai, tad teks palikti likusias kam nors kitam. Tam, kas užklys į pamiškę sekantis. Gal kažkam žemuogės teprimins smagią vaikystę, kai žemuoges valgydavo pasisaldindamas cukrumi ir užsipildamas šviežiu, ką tik pamelžtu pienu. Gal prisimins, kaip šaukštas po šaukšto godžiai valgydavo piene plaukiojančias mažąsias uogeles ir mažą širdelę užplūsdavo laimė. Man gi, jos priminė tave, nors niekada nesam žemuogavę kartu. Žinau, kad jeigu būtum čia, būtum sutikęs su manim eiti rinkti žemuogių. Raudonų, prisirpusių žemuogių...

Birželis...Ar yra dar metuose gražesnis laikas už birželį? Man – ne. Todėl, tubūt, kiekvienais metais beprotiškai jo laukiu.

Banta, labai gražu Gal tu pati parašei

Kas yra laimė? Iš ko ji susideda?

Mes visi ieškome atsakymo į šiuos klausimus, blaškomės visą gyvenimą, bet ar randame atsakymus?

Būna akimirkų, kai, regis, tuoj pagausime ją, paimsime į savo delnus ir jau niekada nepaleisim...

Taip manome dažnai, gal net per dažnai...

Darbe ir sode, būdami vieni ir bendraudami su draugais...

mes pasąmonėje tetrokštame vieno – laimės.

Jos ieškodami, įsiveliame į neįtikėtinas avantiūras, įveikiame kalnus, nugalime net save.
Paklauskite bet kurį – kiekvienas pasakys, kad dėl LAIMĖS jis pasiryžęs viską padaryti!

Tai gal pirmiausia reikia suprasti, kas yra ta LAIMĖ ir ką mes apie ją žinome?

Kartais man atrodo, kad LAIMĖ gyvena visuose namuose. Tik ne kiekvienas ją pastebi.

Tik yra namų, kuriuose ji išsigandusi slepiasi. Tada jos nerasite net aukštai užkeltoje saldumynų dėžutėje.

Laimė įvairi. Jos nesuvaidinsi, ji nepakenčia melo ir veidmainystės, išdavystės ir nesąžiningumo. Neišvysite LAIMĖS, jei kitiems nešite skausmą ir nusivylimą.

Neregėsite LAIMĖS, jei laikysite nuoskaudas širdy.

Ji nusisuks nuo jūsų, jei būsite prastai nusiteikęs ar laikysite akmenį užantyje...

Todėl negąsdinkim LAIMĖS, nevykim jos nuo savęs...

Atverkim jai savo širdis, taip ji lengviau mus pasieks...

Tiesiog nusišypsokime jai, kaip šypsomės tiems, kurie mums patys brangiausi...

Tada viskas aplink jus pasikeis, sužibės nematytomis spalvomis...

Gal tada suprasite tą stebuklą, kuris mus visus supa. Tada ateis ir LAIMĖS pajauta – rami, šilta ir viltinga...

Ji užpildys visą jūsų esybę, visas mintis...

Jūsų širdis ims plakti džiaugsmingu ritmu, o mintys bus lengvos ir gražios.

Saugokime šypseną ir būkime geri, žmonės!

Pingvinuk, aciu Taip, pati, zinai, buna kai uzplusta minciu ivairiausiu

Būti tobulai - nereiškia būti nepasiekiamai.

Valdžia žmogų gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai.

Niekas niekad nedaro to, kas jam nebūdinga.

Bėda, kad mes taip įprantame versti save nevartoti mūsų tikrųjų galių, kad po kiek laiko imame manyti, jog to ir neįstengiame.

Mes... panašūs į du kamuolius,
kurie linksmai susitiko,
paspirti išdykusių kojų.
Ir patys nustebo...
Sutriko-
Abu buvo be galo panašūs!!!
Apsidžiaugė ir nusikvatojo.
Bet... kažkas juos pakėlė ir
nusinešė kiekvieną atgal
Į savo kiemą...