Širdies ydos, diagnozuotos mūsų vaikams- 2

Ačiū, mamos, už paaiškinimus. Kol kas savijauta tokia, kas noris ant viso svieto rėkti "mano vaikui blogai" ir sulaukti daug užuojautų. Nežinau, kodėl taip, bet jaučiuosi silpna, niekuo negalinti padėti. Vyras turbūt irgi panašiai jaučiasi, bet nenorim vienas kitam išsakyti savo pesimistinių minčių, todėl suteikiam vienas kitam tik optimistines viltis, o "nuo dūšios" ir neišsikalbam. Gal su mama daugiau pasikalbu...
Stengiuosi dabar elgtis kaip su normaliu sveiku vaiku, nors žinau, kad barimas ją nervuoja, kad ji jautri, tuojau pat puola į ašaras, o tai irgi kenkia...
Dar norėjau paklausti, o ar duodate vaikams kokių nors vitaminų ar vaistukų širdelei stiprinti? Net nežinau, pradėt ką duoti ar ne. Vaikas dabar greitai auga, bijau, kad yda didės, kad atviras latakas plėsis, tai gal kaip sustabdyti tai? Gydytojai nieko nesako, pečiais patrauko...
Praeitą savaitę kai echoskopu tyrėmės AAL buvo 2,5 mm, Santariškėse užrašė 2,5-3,5 mm AAL.
Gyd.L.Gumbienė sakė, jog operuos ne ji, o kitas gydytojas, kuris - matysim...

Sveikutės mamytės ,Ratatanke.Pritariu ir tau ką rašei ir ką parašė vakar mamytės.Mes tokios pasidarėm ne savo noru,gyvenimas ir laikas taip mum padarė.
Kaip mamytė rašė viena, kiekvienas žmogus priima savo bėdas savaip.Aš pvz verkdavau dažnai namie ir viena.Sunkiausia būvo ištvert operacijas, o vėliau klausyt kai susitinki kokias mamas ir tau pasako o jau kokia didelė o tik dabar pradėjo daryti tą ir tą.Atrodo juk jos žino kas mum buvo,tai ko dar stebėtis.Juk ištikrųjų reikia džiaugtis kad tu juos turi.
Ratatanke,dėl tavo panelės.Aš suprantu juk ji jau didelė ir supranta,kas yra operacija ir jai sunku,o sunkiausia jum tėveliai kai norit padėt vaikui bet nelabai galit.O gal sakau reikt su psichologu pabendraut,gal būt geriau?(labai atsiprašau už savo nuomonę, jei nepatiko )
Norėjau paklausti mamyčių,o jūsų vaikeliai po operacijų ar labai vėlai pradėjo vikščioti?

Maniskis pradejo 1 metu ir 3 men. vaikscioti. Kojyciu raumenukai nebuvo labai tvirti. Bet dabar jau laksto . Vedziau pas ortopeda, nes viena koja lygtai i vidu kreipia, tai kaip vaikui su negalia pagamins ortopedinius odinius batukus uz dyka.

Del vitaminu - duodu zuvu taukus ir visai normaliai geria. Kei serga, dar vit C pridedu.

Va, va - aš taip pat verkiau (dar ir dabar susikaupia tas graudulys ir pratrūksta - pradedu pati mąstyt apie apsilankymą pas psichologą , nes atrodo jau lyg ir viskas apsitvarkė su dukrytės širdele, tik va su mano smegenine nelabai ) tik dukrytę beglostinėdama miegančią, na ir, aišku, kaukiau visą operacijos laiką.. O prie vyro, tai tik vienąkart pratrūkus buvau, nes jau buvo per daug susikaupę, tai tik tada išsipasakojau savo jausmus ir išgyvenimus, bet, kaip ir rašiau, turbūt ir jis nelabai ką suprato . O visi kiti aplinkiniai net nenujaučiau kiek tos mano šypsenos, juokeliai ir nerūpestingumas paviršutiniški yra..
Ratatanke, viską jūs nugalėsit, viską įveiksit - man pradžioj irgi atrodė, kaip aš dabar susidorosiu su tokia bėda, tačiau mūsų šaunuolė kardiologė man viską paaiškino, apramino, susakė, kad dabar mano vaikui yra svarbiausia - davė gaires, o visa kita pati susistačiau į "lentynėles" ilgainiui. Viena pamatai žmogus tokiems dalykams atsitikus - mamoms nėra žodžio "neįmanoma", kai kas nors atsitinka jū vaikams - mes galim VISKĄ ir mes esam pasiruošusios VISKAM dėl savo vaikų. Ir tu ilgainiui susigyvensi su tuom ir tada jau blaiviai mąstysi tik apie tai, ką tu turi nuveikti dėl savo vaiko.
Dėl vaistų ar vitaminų - paveikti širdutės nelabai kuom išeis, tačiau, manau, tavo pagrindinė užduotis dabar yra kiek įmanoma sustiprinti tavo vaiko imunitetą, kad mažiau sirguliuotų ir būtų stipri. Aš tai darau duodama kuo pilnavertiškesnį maistą, taip pat duodu žuvies taukų (galima linų sėmenų aliejaus, jei labai purtosi nuo žuvų taukų), manoji kiek įmanoma daugiau vaikšto į lauką (grynas oras labai svarbu) - kadangi su aukle nelabai yra galimybių nulįsti į kokį miškelį, tai kiekvieną laisvą dieną važiuojame bent porai valandų į miškus ar prie jūros. Na vienu žodžiu - propaguokit sveiką gyvenimo būdą

Na man ašaros niekaip neištrūksta, neina ir tiek...Pati jau antri metai be vaistų negaliu, o dukra mokykloje eina pas psichologą - dar anksčiau nei sužinojom apie bėdos grįžimą prdėjo, nes labai jautri yra.
Na bandysiu žuvų taukais pašert , ta prasme kapsulėm,o dėl pilnaverčio maisto tai sunku kai jau pati pasiima ar nusiperka ... Labai noriu sustiprint imunitetą, kad tik nebūtų kokių bėdų prieš ir po operacijos.

Mano septynių mėnesių mergytė daro ką turėtų daryt 3-4mėnesių vaikiukas Nors tikiuos iki velykų išmokint sėdėt

Loncelotai žinoma kad išmoks,o jei ir vėliau nenukabinkim nosies.Manoji irgi viską vėliau darė.11 mėn tik ropot pradėjo kai beveik visų leliai jau ir vaikštyt pradėjo.Bet jau dabar aš stipresnė ir jei kas man pasako (kad ir dabar dėl vaikščiojimo), aš jau ir kartais atkertu,kad nereikia jų prievartauti.reikia juk ir jiems atsigauti po visų bėdelių.

Šiandien perskaičiau, kad vaikiukams norma iki 18 mėn. pradėt vaikščiot, taip, kad turim dar laiko Manoji taip pat dar nevaikšto.

Ratatanke, laukimas pats nemaloniausias. Tai stiprybės tau išgyventi jį. Mums operacijos teko laukti tik 3 dienas. O atrodė begalybė, spaudžianti tave kaip geležinis kumštukas. Bet pagalvok, kad visa tai tikrai baigsis, kai po operacijos ateis gydytojas ir pasakys, kad viskas praėjo puikiai

Čia ir yra ta mintis, kuri suteikia VILTĮ

Turbūt nebus didesnio džiaugsmo gyvenime už tą kai atėjo Lebedkevičius ir pasakė išoperavom problema buvo didesnė nei rodė echoskopas operacija pavyko puikiai tikėsimės kad ir pooperacinis laikotarpis bus geras Tada verkiau ir juokiau norėjau visus apkabint ir išbučiuot niekada šito nepamiršiu tiesa operacijos mes santariškėse laukėm savaitę va šita savaitė tai buvo pati sunkiausia

Sveikos mamytės,

Mano mažoji irgi pradėjo vaikščiot tik 1,1m.,mums vožtuvinė plaučių arterijos stenozė .Antrinis PPD.

taip.labai pritariu Godytės mamai,kad nėr didesnio džiaugsmo už gydytojo pasakytus žodžius kad operacija praėjo be komplikacijų.
Taip operacijos laukimas,didelis košmaras.Pirmos operacijos laukėm3 dienas bet nepamačiau kaip jos praėjo nes būvau labai dideliam šoke,kai išgirdau visas prognozes, ir tik prašiau dievo kad ji išgyventų vieną dieną, kita...ir tai praėjo kaip baisus sapnas.Antros operacijos laukėm namie porą savaičių o po to apie mėnesį ligoninėj.taip pat būvo labai sunku iš pat pradžių verkiau kelias dienas iš eilės,bet paskui supratau juk nuo to niekas nepasikeis.Reikia būt stipriai kad ir kas atsitiktų.Nepykit kad kartais aš taip rašau( nes gal ir neįdomu),nes taip norisi kartais kažkam išsakyti.
Tad ratatanke pamatysi kaip išauš tą diena ir jus visi jau važiuosit namo sveiki.Laukiau ir aš tos dienos ir ji išaušo