saysit, ot koks įkyrumas 
Dar keli klausimėliai: o Santariškės irgi yra pastatų kompleksas kaip Kauno kinikos? O jei taip - kuriam pastate randasi skyrius? Kaip su transporto pastatymu? Yra aikštelių?
Ačiū
Ką aš be jūsų daryčiau...
Vėl aš čia... saysit, ot koks įkyrumas
Dar keli klausimėliai: o Santariškės irgi yra pastatų kompleksas kaip Kauno kinikos? O jei taip - kuriam pastate randasi skyrius? Kaip su transporto pastatymu? Yra aikštelių?
Ačiū
Ką aš be jūsų daryčiau...
saysit, ot koks įkyrumas Dar keli klausimėliai: o Santariškės irgi yra pastatų kompleksas kaip Kauno kinikos? O jei taip - kuriam pastate randasi skyrius? Kaip su transporto pastatymu? Yra aikštelių?
Ačiū
Ką aš be jūsų daryčiau...
QUOTE(Ratatankė @ 2007 03 14, 21:07)
Vėl aš čia... saysit, ot koks įkyrumas
Dar keli klausimėliai: o Santariškės irgi yra pastatų kompleksas kaip Kauno kinikos? O jei taip - kuriam pastate randasi skyrius? Kaip su transporto pastatymu? Yra aikštelių?
Ačiū
Ką aš be jūsų daryčiau...
saysit, ot koks įkyrumas Dar keli klausimėliai: o Santariškės irgi yra pastatų kompleksas kaip Kauno kinikos? O jei taip - kuriam pastate randasi skyrius? Kaip su transporto pastatymu? Yra aikštelių?
Ačiū
Ką aš be jūsų daryčiau...
Sveika
Skyrius randasi pagrindiniame pastate 3 aukšte aikštelių yra , bet vietos nelabai 
Nebent labai anksti ryte arba naktį Na jei pasiseks įvažiuosit į mokamą O šiaip aikštelės labai užkištos : 
Sėkmės, mes vykstam balandžio 3d 
Ačiū Jums fainuolės
QUOTE(zavin @ 2007 03 14, 18:32)
sveikutės mamytės Nuo vakar pas mus atkeliauja masažistė ir masažuojam savo dukriuką.Ir šiandien mum bekalbant ji paklausė ar mes daugiau nebuvom jokiose rebilitacijose kaip pvz Druskininkuose.Norėjau paklausti gal musų tokiem vaikiukam galima išrūpinti kelalapius?Gal kurai mamytei šeimos gydytoja siūlė?Kaip ji man aiškino kad ten tokiem vaikiukam kaip mūsų yra atliekami masažai ir panašiai.
Nuo vakar pas mus atkeliauja masažistė ir masažuojam savo dukriuką.Ir šiandien mum bekalbant ji paklausė ar mes daugiau nebuvom jokiose rebilitacijose kaip pvz Druskininkuose.Norėjau paklausti gal musų tokiem vaikiukam galima išrūpinti kelalapius?Gal kurai mamytei šeimos gydytoja siūlė?Kaip ji man aiškino kad ten tokiem vaikiukam kaip mūsų yra atliekami masažai ir panašiai.Sveika,
Zinok, buvom, bet nelabai patarciau ten su leliuku vaziuoti. Daug pasakoti apie tai, bet geriau jau i namus pasikviesti kokia masaziste. Pirmoje forumo dalyje rasiau apie Druskininkus, nenoriu kartotis. Bet jei nori, parasyk AZ, as parasysiu savo tel Nr., galesi paskambinti ir viska papasakosiu.
Labas,
Visų pirma noriu kai ką pasakyti visoms čia besilankančioms mamytėms. Žinau, kokia skaudi ta tema, suprantu, kaip yra sunku, kokie pergyvenimai vyksta mūsų pačių širdyse, bet nerandu jokios temos, kur susirinktų mamytės tiesiog pasidalinti patirtimi ne vien apie ligą, gydytojus, operacijas ir ligonines, o pakalbėti ir apie skaudžias, ir apie geras naujienas, išsakyti kas ant širdies guli. Galėčiau rašyti kasdien ir vis daug daug, bet bijau per daug, nes tema skirta labiau pažinčiai su tokiomis ligomis, informacijai talpinti, o ne guostis ar džiaugtis. Labai norėčiau Jūsų nuomonės. Nepykit, Jūs visos labai man padėjot, bet atrodot šaltos, liūdnos ir labai prislėgtos.
Dabar apie reikalus. Maniškė jau važiuoja namo iš Santariškių. Tyrimus atliko per kelias valandas, taigi gultis nereikėjo, bet vistiek labai labai ačiū už patarimus, nes teks birželį gultis operacijai. Dar neaišku, kaip operuos - ar zondavimo būdu, ar atveriant krūtinės ląstą (tada metams duotų invalidumą, o tai ką - vaikas negalės eiti į mokyklą? ar kaip čia?). Sakė, kad Botalo latako dydis toks tarpinio dydžio, tai dar neaišku, kuriuo būdu teks operuoti. O man jis toks mažiukas pasirodė - tik 2,5 mm ant 1 mm.
Be to yra hemodinamikos sutrikimų, t.y. per greitai teka kraujas. Ir spaudimas iš baimės jai pakilo...Na labai pergyvenu, bet ką padarysi, reikia tikėtis, kas viskas bus gerai 
Visų pirma noriu kai ką pasakyti visoms čia besilankančioms mamytėms. Žinau, kokia skaudi ta tema, suprantu, kaip yra sunku, kokie pergyvenimai vyksta mūsų pačių širdyse, bet nerandu jokios temos, kur susirinktų mamytės tiesiog pasidalinti patirtimi ne vien apie ligą, gydytojus, operacijas ir ligonines, o pakalbėti ir apie skaudžias, ir apie geras naujienas, išsakyti kas ant širdies guli. Galėčiau rašyti kasdien ir vis daug daug, bet bijau per daug, nes tema skirta labiau pažinčiai su tokiomis ligomis, informacijai talpinti, o ne guostis ar džiaugtis. Labai norėčiau Jūsų nuomonės. Nepykit, Jūs visos labai man padėjot, bet atrodot šaltos, liūdnos ir labai prislėgtos.
Dabar apie reikalus. Maniškė jau važiuoja namo iš Santariškių. Tyrimus atliko per kelias valandas, taigi gultis nereikėjo, bet vistiek labai labai ačiū už patarimus, nes teks birželį gultis operacijai. Dar neaišku, kaip operuos - ar zondavimo būdu, ar atveriant krūtinės ląstą (tada metams duotų invalidumą, o tai ką - vaikas negalės eiti į mokyklą? ar kaip čia?). Sakė, kad Botalo latako dydis toks tarpinio dydžio, tai dar neaišku, kuriuo būdu teks operuoti. O man jis toks mažiukas pasirodė - tik 2,5 mm ant 1 mm.
Be to yra hemodinamikos sutrikimų, t.y. per greitai teka kraujas. Ir spaudimas iš baimės jai pakilo...Na labai pergyvenu, bet ką padarysi, reikia tikėtis, kas viskas bus gerai
Sveikos,
Ratatanke, cia viska galima issakyti - ir problemas, ir godas. Mes, mamos, paliestos skaudziu isgyvenimu, daznai neturim zodziu pasiguosti, nes pradedam nebesaugoti saves, nekreipti i save demesio. Visas musu demesys - vaikams. Todel siame forume jauciasi nerimas del vaiku, bet jis toks susiaurintas, nes mamos turi daug klausimu, bet pateikia tik pacius paciausius, o savo isgyvenimu galima ir knyga parasyti. Man, asmeniskai, netgi nesinori kazkam pasipaskoti, nes niekas nesupras, kas to neisgyvene. O ir cia vietos neuztektu.
Bet kokiu atveju, cia mes butume labiau suprastos...
Kai ruošėmės su Godyte operacijai galvojau išprotėiu niekam to nelinkėčiau net didžiausiam priešui.Ir tik čia radau labai stiprų supratimą ir palaikymą Aišku tokiais atvejais labai sunku paguost, bet man tikrai buvo lengviau ir ne taip baisu važiuot
Aišku tokiais atvejais labai sunku paguost, bet man tikrai buvo lengviau ir ne taip baisu važiuot
Man labai skaudu matyti, kaip mano dukra pati pergyvena, visiems draugams, mokytojai yra pasisakiusi, kad turi širdies ydą, kad ją reikia operuoti, kad ji gali numirti, rašo dienoraštyje apie savo ligą ir pergyvenimus. Vaiką tiesiog užkariavusi ta bėda, nors išoriškai ji to neparodo, bet kas darosi jos viduje - man baisu ir pagalvoti. Apie tai ji kalba tik su baisia baime. Ji nesijaučia blogai, tik kartais jaučia širdelės plakimą. vienu žodžiu nežinau kaip ją pralinksmint, atrodo lepinu, visa kita, bet ji liūdna vistiek...
taip tikrai sunku Mano mažutei dar nebuvo 4metukų ir ji visko nesuprato aišku ir nepergyveno, man nors nereikėjo ramint jos Laikykitės Ratatanke stiprybės tau ir davo dukrytei
Mano mažutei dar nebuvo 4metukų ir ji visko nesuprato aišku ir nepergyveno, man nors nereikėjo ramint jos Laikykitės Ratatanke stiprybės tau ir davo dukrytei
Labas Ratatanke,
mes išties esam kitokios, nes mus jau gyvenimėlis kaip reikiant apspardė - juk tai patys skaudžiausiai spyriai kai mūsų vaikams gręsia rimtos bėdos. Ir tiesą pasakė Senoji - niekas, kas pats to savo kailiu nepatyrė, nėra pajėgus suvokti tai, ką mes patiriam / patyrėm (nors to negalima rašyti praeities formoj, nes aš jaučiu, kad visų šių pergyvenimų įtaką jausim visą gyvenimą - turbūt niekas nepaprieštaraus, kad kiekvieną iš mūsų radikaliai pakeitė šios mūsų vaikučių problemėlės - va ir dabar jau bliaunu rašydama apie tai, nors niekad nebuvau super jautri ). Iš tiesų tai aš jaučiu, kad net ir mano vyras iki galo nesuvokia tų išgyvenimų, kuriuos aš kaip mama patyriau operacijos išvakarėse prausdama / šveisdama savo vaiką, lydėdama ją iki operacinės, skaičiuodama kiekvieną operacijos minutę ir melsdamasi koplyčioje (dėkui tam, kuris ją ten įrengė), pamačiusi ją pirmąkart po operacijos reanimacijoj ir t. t. t. t., nes jis NEBUVO TEN. Ir nors aš nuo nieko neslepiu šio fakto apie problemėlę su dukrytės širdele, tačiau iš nieko nenoriu jokių užuojautos žodžių girdėti, nes žinau, kad jie nieko nereiškia, nes šis žmogus nė menkiausio supratimo neturi O čia forume visos mamos tokios pat, tai ir ką čia besiguosi, kai visos savo išgyvenimų prislėgtos 
Bet vis tiek žinai, kad, jeigu kas - truks tavo nervai, gali čia visada išsilieti
Atsakant į kitus tavo klausimus - invalidumas reiškia tik, kad, jei jį apsiforminsit, gausit iš valstybės pašalpą, o šiaip tai jis turbūt niekuom neapriboja vaiko. Ir dar - dėl gulimosi į ligoninę operuotis birželį, pradėk skambinėtis jau nuo gegužės pradžios, nes dažniausiai tai labai užsitęsia.. O su dukryte patarčiau ramiai pasikalbėti, pabandyti įtikinti, kad ji nenumirs ir t.t. Ir nežinau, ar didesnis lepinimas yra gerai, nes tai gali jai kaip tik sustiprinti nerimą (natūralus klausimas kyla tada - kodėl mama mane taip lepina, reiškia kažkas tikrai negero gręsia ). Mano nuomone reikia elgtis kiek įmanoma paprasčiau, kaip visada ir stengtis pačiai neparodyti savo nerimo Nors, aišku, patarinėti lengviau nei tai įvykdyti
Sėkmės
mes išties esam kitokios, nes mus jau gyvenimėlis kaip reikiant apspardė - juk tai patys skaudžiausiai spyriai kai mūsų vaikams gręsia rimtos bėdos. Ir tiesą pasakė Senoji - niekas, kas pats to savo kailiu nepatyrė, nėra pajėgus suvokti tai, ką mes patiriam / patyrėm (nors to negalima rašyti praeities formoj, nes aš jaučiu, kad visų šių pergyvenimų įtaką jausim visą gyvenimą - turbūt niekas nepaprieštaraus, kad kiekvieną iš mūsų radikaliai pakeitė šios mūsų vaikučių problemėlės - va ir dabar jau bliaunu rašydama apie tai, nors niekad nebuvau super jautri
). Iš tiesų tai aš jaučiu, kad net ir mano vyras iki galo nesuvokia tų išgyvenimų, kuriuos aš kaip mama patyriau operacijos išvakarėse prausdama / šveisdama savo vaiką, lydėdama ją iki operacinės, skaičiuodama kiekvieną operacijos minutę ir melsdamasi koplyčioje (dėkui tam, kuris ją ten įrengė), pamačiusi ją pirmąkart po operacijos reanimacijoj ir t. t. t. t., nes jis NEBUVO TEN. Ir nors aš nuo nieko neslepiu šio fakto apie problemėlę su dukrytės širdele, tačiau iš nieko nenoriu jokių užuojautos žodžių girdėti, nes žinau, kad jie nieko nereiškia, nes šis žmogus nė menkiausio supratimo neturi O čia forume visos mamos tokios pat, tai ir ką čia besiguosi, kai visos savo išgyvenimų prislėgtos Bet vis tiek žinai, kad, jeigu kas - truks tavo nervai, gali čia visada išsilieti Atsakant į kitus tavo klausimus - invalidumas reiškia tik, kad, jei jį apsiforminsit, gausit iš valstybės pašalpą, o šiaip tai jis turbūt niekuom neapriboja vaiko. Ir dar - dėl gulimosi į ligoninę operuotis birželį, pradėk skambinėtis jau nuo gegužės pradžios, nes dažniausiai tai labai užsitęsia.. O su dukryte patarčiau ramiai pasikalbėti, pabandyti įtikinti, kad ji nenumirs ir t.t. Ir nežinau, ar didesnis lepinimas yra gerai, nes tai gali jai kaip tik sustiprinti nerimą (natūralus klausimas kyla tada - kodėl mama mane taip lepina, reiškia kažkas tikrai negero gręsia
). Mano nuomone reikia elgtis kiek įmanoma paprasčiau, kaip visada ir stengtis pačiai neparodyti savo nerimo Nors, aišku, patarinėti lengviau nei tai įvykdyti Sėkmės
Drįsčiau prieštaraut Ratatankei, kad čia mamytės šaltos... Kai sužinojau savo mergytės ligą porą mėnesių net čia nedrįsau rašyt - bijojau sau ir kitiems pripažint.... tačiau paskaičius kitų mamyčių išgyvenimus atradau juose ir savo jausmus.
O apie tavo mergytę, tai nelabai ką patart galiu, nes mano vaikiukas dar mažas ir nė nežinau kaip reiktų elgtis - visiškai nekreipt dėmesio ar kaip. Galiu tik papasakot kas buvo nutikę mano sesei, kai ji buvo 12-13metų. Tuomet ji gyveno Almatoj ir pamokų metu prasidėjo žemės drebėjimas. Jis nebuvo stiprus, bet šviestuvai siūbavo ir visus vaikus išvedė į kiemą. Grįžus namo pasakojo kaip didžiausią nuotykį, kaip mažiukai verkė, o ji didelė - ne. Bet naktį per miegus klykė nesavu balsu... Ryte nieko neprisiminė.... Manau pasąmonė vis tiek viską sudėlioja į savas vietas
O apie tavo mergytę, tai nelabai ką patart galiu, nes mano vaikiukas dar mažas ir nė nežinau kaip reiktų elgtis - visiškai nekreipt dėmesio ar kaip. Galiu tik papasakot kas buvo nutikę mano sesei, kai ji buvo 12-13metų. Tuomet ji gyveno Almatoj ir pamokų metu prasidėjo žemės drebėjimas. Jis nebuvo stiprus, bet šviestuvai siūbavo ir visus vaikus išvedė į kiemą. Grįžus namo pasakojo kaip didžiausią nuotykį, kaip mažiukai verkė, o ji didelė - ne. Bet naktį per miegus klykė nesavu balsu... Ryte nieko neprisiminė.... Manau pasąmonė vis tiek viską sudėlioja į savas vietas
Ratatanke, tera pasakė daug to ką norėau tau pasakyti-pradžioje tos paguodos gal norisi, nes slegia nežinomybė-tai ir kalbėk ir guoskis, jei tau taip lengviau... o kai esi pragulėjusi 6 kartus tam skyriuj, kai tavo vaikas perėjęs 4 narkozes ir intervencijas, tai patikėk patampi akmenine uola, kuriai jau jokie išgyvenimai neatrodo baisūs ir neišgyvenami 
aš žinau, kad mums kol kas laikinas atokvėpis, kad dar ateityje laukia tų narkozių ne viena turbūt... 
bet yra kaip yra... džiaugiesi kad dabar gerai, tikiesi, kad taip bus ir toliau... pripranti prei visko, užsigrūdini... gal todėl ir atrodom mes tau šaltos ar bejausmės... nors kiekvienas žmogus yra skirtingas, kiekvienas skirtingai priiima bėdas... vienas viską neša į viešumą ir visiems dejuoa, kitas tyliai verkia kai niekas nemato, glostydamas savo miegantį vaiką... mano ašarų nematė net vyras... nematė niekas ir negalėo pajausti to ką išgyvenau... žinau, kad tik čia esančios mamos tą supranta, nes pačios per tai perėję ir išgyvenę... retai rašau, bet dažnai užsuku paskaityti kaip joms sekasi... senai nustojau atsakinėti į klausimus plačiau kai manęs klausia kaip vaiko širdelės bėdos... kam aiškinti, kai kiti to negali suprast ir tik tenkina savo smalsumą??? ateis laikas kai tai pati suvoksi... o dabar laikykis, nes puikiai žinau tą nerimą, tą nežinomybės jausmą.... ir tikėk, kad viskas bus gerai... kyla klausimai-klausk, norisi dalintis savo jausmais-dalinkis...
labai gaila, kad moderatoriai šioje temoje daug ištrina.... kartais tos moderatoriui atrodančios nereikšmingos žinutės būna reikšmingos mamoms...
aš žinau, kad mums kol kas laikinas atokvėpis, kad dar ateityje laukia tų narkozių ne viena turbūt... bet yra kaip yra... džiaugiesi kad dabar gerai, tikiesi, kad taip bus ir toliau... pripranti prei visko, užsigrūdini... gal todėl ir atrodom mes tau šaltos ar bejausmės... nors kiekvienas žmogus yra skirtingas, kiekvienas skirtingai priiima bėdas... vienas viską neša į viešumą ir visiems dejuoa, kitas tyliai verkia kai niekas nemato, glostydamas savo miegantį vaiką... mano ašarų nematė net vyras... nematė niekas ir negalėo pajausti to ką išgyvenau... žinau, kad tik čia esančios mamos tą supranta, nes pačios per tai perėję ir išgyvenę... retai rašau, bet dažnai užsuku paskaityti kaip joms sekasi... senai nustojau atsakinėti į klausimus plačiau kai manęs klausia kaip vaiko širdelės bėdos... kam aiškinti, kai kiti to negali suprast ir tik tenkina savo smalsumą??? ateis laikas kai tai pati suvoksi... o dabar laikykis, nes puikiai žinau tą nerimą, tą nežinomybės jausmą.... ir tikėk, kad viskas bus gerai... kyla klausimai-klausk, norisi dalintis savo jausmais-dalinkis... labai gaila, kad moderatoriai šioje temoje daug ištrina.... kartais tos moderatoriui atrodančios nereikšmingos žinutės būna reikšmingos mamoms...
