Nedirbanti moteris.Požiūris į ją...

Dėl degradacijos sėdint namuose, tai man rodos, čia nuo žmogaus priklauso, o ne nuo darbo-nedarbo. Kas nenori tobulėt, tas ir dirbdamas netobulės, o kitas ir namie sėdėdamas gali kuo puikiausiai savo žinias gilint. Be to, dar nuo specialybės daug priklauso. Pvz., aš su savo specialybe daug labiau galėčiau tobulėt namuose, nei eidama į man neįdomų darbą ne pagal specialybę.
Kitas dalykas - tai saugumas, apie kurį rašė Vija, ir finansai aplamai. Aš mielai sėdėčiau namuose dar ilgai ir tikrai rasčiau, ką veikti, bet bijau, kad jei kada vėliau gyvenimas priverstų dirbti, tai būtų labai sunku susirasti darbą su nepaklausia specialybe ir be stažo.

Aš auginau vaiką iki 3 metų ir dar šiek tiek auginu... kol darbą susirasiu. Ir nedegraduoju. Mokausi LTU, perskaičiau beveik visą Mickevičiaus biblioteką. Bet svarbiausia, mačiau kaip auga mano vaikas. Vaikai užauga, o dirbt galėsi visą gyvenimą.

As esu dirbanti mamyte. Nenoriu pasakyti, kad mano variantas geriausias, bet man patinka eiti i darba, o mano vaikas labai megsta eiti i lopseli. Zodziu, visi esame laimingi ir mums gerai.

Bet man asmeinskai tobuleti labiau sekasi isejus is namu. Mano vaikas toks aktyvus ir nuo manes - nei zingsnio...Visa laika reikia su juo bendrauti. I interneta ilendu tik ryte, kol vaikas miega, o savaitgaliais, trumpam, kol vaika tevas priziuri. I darba kasdien nuvaziuoju 1 val. anksciau, atsisedu poilsiui skirtoje patalpoje ir paskaitau atsivezta knyga, nes namuose nera jokiu galimybiu. Nebent kartais vakare, kai vaikas uzmiega. Bet kad jis miega tik nuo 22.00 iki 5.30.
Neisivaizduoju, kaip Jus susitvarkote su savo maziais...

Arnauta, kokia problema - lopseliai nuo metuku priima.
o jei jau tau tokia iseitis netinkama atrodo, tada ir dejuoti negraziu, nes nelabai matyt ir nori iseities ieskoti.

Man geriausia būtų buvę iš viso vaikų neturėti, bet vyras šventai įsitikinęs, kad mes privalom atlikti pareigą Lietuvai ir savo tėvams, t.y. padauginti lietuvių ir padaryti tėvus laimingais seneliais. Bet dėl vieno dalyko mes su juo sutarėm - aš gyvensiu taip, kad nereiktų vėliau skųstis, kad kažką dėl vaikų ar šeimos paaukojau.
Dirbti baigiau savaitė iki gimdymo. Sūnų auginau iki 3 mėn. Dukrą auginau iki 6 mėn. Grįžau į darbą ir sėdžiu jame ten po 12 valandų per dieną. Vaikai manęs beveik nemato, auga su auklėmis ir darželiuose. Kai esu namuose, didžiąją laiko dalį skiriu aplinkos ir gėlynų tvarkymui. Ir kol kas nesigailiu dėl savo pasirinkimo. Ir net nežinau koks yra visuomenės požiūris į tai. Nes esu patenkinta tuo, ką darau, jaučiuosi rami ir užtikrinta ir man nusispjauti, ką kiti apie tai galvoja.
Visom mamom, kurios augina vaikus namie ir nori taip daryti, taip pat linkiu spjauti į tai, ką aplinkiniai apie tai galvoja. O į kvailus klausimus "Tai tu nedirbi?", ypač iš visokių dirbančių moteriškių , išplėsti akis ir nustebus atsakyti - "Tai ką, tavo vyras toks niekam tikęs ir nieko neuždirba, kad tu į darbą vaikštai vaikus palikus? Ir kaip tu su tokiu susidėjai?" Užsičiaups ilgam.
Sėkmės auginant vaikučius. Ateityje reikės švelnių namuos augintų marčių ir žentų mano laukinukam . Mes su vyru taip ir sukritom - aš darželio produktas, o jis mamos namuos iki mokyklos augintas. Labai puikios šeimos gaunasi

Mano požiūris yra toks, kad moteris turi dirbti, kad bent sau galėtų ko reikia nusipirkti, kad vyro nereikėtų prašyti...ir apskritai kitoks žmogus būna, kai bendrauja su kitais, o ne sėdi namuose......juk viskas atsibosta....

Aš visada sau sakiau, kad nedirbsiu kai mažiuką auginsiu- metus.......

man būtų nefaina, kad vis sakyčiau vyrui" duok man pinigų man to ir ano reikia"
o dabar pati turiu ir niekam galvos nekvaršinu,


O gale mėn. susimetam pinigėlius ir sumokam už butą.
Būna ir taip , kad tai aš jo paprašau pinigų, tai jis manęs......
taip ir dalijamės...

As manau kad moteriai reikia dirbti, nors maniskis ir mano kitaip, ir nori kad jo zmona visa diena butu namuose, bei priziuretu namus bei seima, o as manau, kad motersi ne tik namu seimininke, jei reikia bendravimo, jei reikia aplinkiniu zmoniu, tai kad as tik uz dirbancia moteri.

mano požiūris į nedirbančią moterį, jei jai tai patinka ir tinka yra normalus. Jei šeima draugiškai ir motyvuotai nusprendžia , kad namų ūkiu ir vaikais rūpinsis tikroji namų šeimininkė, o ne samdyti žmonės, tai puiku. Jei vyras sugeba išlaikyti šeimą ir dėl to nepriekaištauja žmonai tai jis mano idealas man labai patiktų būti namuose Galima planuotis savo dieną tai kaip patinka pačiai ir nuveikti tiek daug įdomaus nesiverčiant per galvą . Nors dideliuose namuose darbelio tai

MŪSŲ ŠEIMOJE TAIP YRA.Šiemet mažiukei suėjo3m.-išleidom į darželį.Galvoju jau reik varyt į darbą,o vyras sako,juk pailsėk dabar -3metus dirbai juodai .Na ,ačiū jam už tai.Tai ,kad nebūtų visai liūdna -įstojau mokytis.O apie darbą pagalvoju ir kai jau atsibos ilsėtis eisiu.

As pradedu naujas studijas. Jau 3 men.kaip nedirbu. Gerai, kad turiu gera ir mylinti drauga, kuris nesuka galvos, kad as nedirbu. O man nereikia sukti galvos, kad as neuzdirbu. Beje, kadangi gyvenu ne Lietuvoje, ir negalejau pasirinkti (dirbti) darbo pagal mano baigta specialybe (konservatorija, dainavimas), tai teko dirbti 2 metus 2 skirtingus darbus, kuriu as nekenciau. Grisdavau namo, pavargus, pikta, visada mano mintyse budavo, kaip as nekenciu sito darbo, kaip as nekenciu...Draugas visada ragino palik, mesk, nedirbk...Nes jau tikrai, mane slege net nuo minties, kad as dirbu darba ne pagal specialybe...Bet aisku, vis nemeciau, vis laukiau, nezinia ko. Gal ta tokia baime yra mesti darba...Atrodo kazkokia nezinia laukia...
Bet ka gi..Meciau as viena diena...Ir ka. Mano gyvenimas tik pagerejo. Darau ka noriu, daug laiko sau, NENUSIBODO visiskai namie, as tik nuo to dar labiau tobuleju. Mokausi Italu kalbos, skaitau, uzsiimu man idomiais uzsiemimais, tiesiog jauciuosi kad nuolat atostogauju. Dienos bega taip greit...
Taigi cia tik mano istorija, ir as esu tik labai laiminga, kad galiu sau visa ta leisti. Beto mano draugas isitikino ir suprato, kad as nebusiu laiminga ir musu santykiai nebus itin geri, jei as dirbsiu man nepatinkancius darbus. Vien del to, kad butent toj vietoj kur gyvenu, negaliu dirbti darbo pagal specialybe.
Taigi, dabar mokinuosi kita man idomia sriti, Grozio Terapija, kur manau ateityje galesiu rasti darba ir nebuti apsesta minciu, 'kaip as nekenciu sito darbo, kaip as nekenciu savo darbo'.
O kad kitos moterys sako nuobodziauja sededamos namie, tai manau gal kad nezino kaip kitaip save realizuoti, nesusigalvoja kokios naudingos jai paciai veiklos. Juk sitiek daug galima nuveikti sedint namie!!!
O jei dar su vaikais, tai isvis kiek daug veiklos!
Bet aisku, zmoniu interesai skirtingi ir jiems patinka skirtingi dalykai

kiekvienam savo, dar esu jauna tai ir dirbu, nenoriu būti priklausoma nuo vyro , bet kai gims vaikelis nžn kiek laiko jį auginsiu, bet nemanau, kad visam gyvenimui užsibūsiu namie.