Anksciau man budavo gaila moteru - arabiu. Maniau, kokios jos vargses, net dirbti negali, turi but vyro islaikytines, prasyt pinigu jaigu ko reik nusipirkt ir panasiai... Apie save galvojau: stai as - laisva europiete - feministe (tikrai tokia buvau), turiu puiku darba, esu laisva, nepriklausoma, kai turesiu vaika, leisiu i darza nuo metu, ar panasiai ir toliau varysiu, lipdysiu karjera... Bet gime mano piplius ir as istirpau... Nenoriu jo palikt kazkokiam darze, kazkokiai tetai, juk net savo mamai jo nepatikeciau... Kaip as galiu praleisti nors viena jo sypsena, neisgirsti pirmoji jo tariamus zodzius, kaip kazkas kitas gali mokint ji valgyt, piest, autis batukus. Niekas netures tiek kantrybes ir meiles, kurios mano vaikas yra vertas...
As noriu but su mano vaiku, tai yra mano darbas, as esu mama pagal profesija. Sutikau nesenai drauge, ji numete man replika, tipo as netobuleju... Man net juokas paime. As zinau dabar tiek daug apie zmogaus fiziologija, psichologija, mityba, sveikata, ismokau begales dainu ir eilerasciu, suradau tiek daug graziu vietu aplink, bevaiksciodama su vaiku, pagaliau issiugdziau valia, kantrybe, ismokau siut ir megzt ir dar daug ivairiu dalyku ka moka ir zino mamos ir apie ka zalio supratimo neturejau budama pana... But mama - tai reiskia tobulet kasdien. Man atrodo tai vienintelis darbas, kuris atsiperka su kaupu, kuris gali teikt tiek malonumo. Tiesa, viskas priklauso nuo moters poziurio, nuo jos vertybiu skales ir, kaip bebutu gaila, nuo seimos finansines padeties.
As patapau moterim - arabe. As esu su vaiku, o mano vyras rupinasi musu finansine gerove. Ir vistik, bebudama namie as laikau tuos tris namo kampus. O jaigu atsitiks kas mano vyruj, as galesiu perimt ir ta ketvirta, nepatruksiu...
