Paskaičiau čia daugelį pasisakymų... ir tiesiog noriu pasakyti savo nuomonę.
Nepykit, bet kvailai elgiatės tos, kurios smerkiat nedirbančias moteris
nes niekada nežinot, kas ir kaip yra...
Mano nuomonė yra pagrįsta tiek mano pačios, tiek visų artimų, pažįstamų žmonių patirtimi...
Manau, jog normalioj santvarkoj ir normalioj visuomenėj moteris turėtų galėt augint vaikus pati, bent iki kol jie eis į mokyklą. Ar manot, kad normalu, jog sergantis 2-5 m. vaikas negali būt su mama, o jį prižiūri svetimi žmonės, nes mama dirba ir negali iš darbo ištrūkt? Pulsit, kad gali. Ot ir nesąmonė. Gali realiai kartą per pora mėnesių, o ką daryt, jei vaikas išėjęs į darželį suserga kas kelios savaitės? Netikiu, kad esama darbdavių, kurie tai toleruotų. Net ir pati jo vietoj būdama vargu ar džiaugčiausi darbuotoja, kuri savaitę dirba, savaitę su vaiku sėdi. Ligos atveju vaikai paliekami su svetimais žmonėmis. Į juos įskaitau tiek močiutes, tiek tetas, tiek kaimynes. Nes vaikui su niekuo nebus geriau nei su mama. Net ir tėvas vargu ar gali atstot ar pakeist mamą.
Tačiau šiomis dienomis mama dirba, nes reik pinigų. O jos vaikas auga tarsi savaime...
Nesąmonė, kad jeigu moteris nedirba, tai ji jau netobulėja ir neskatina to paties savo vaiko kūrybingumo. Atseit bunki nuo to, kad sėdi namuose. Iš esmės, tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas, kaip tą buvimą namuose praleist. Net ir vakarais po darbų grįžę vieni išsitiesia prie TV žiūrėt "žiūrim ką turim", o kitas pasiima į rankas Dostojevskį, Remarką, Hesę ar pan. Galiausiai aš tik sakau, jog vaikui augant, pirmaisiais jo gyvenimo metais, mama yra svarbiausias žmogus, kuris turėtų būti šalia, nuolat. Pavalgydinti, perrengti, mokyti tarti žodžius, vėliau skaityti, rašyti, tobulėti... Tai yra pats vertingiausias moters darbas - padėt pamatus vaiko gyvenimui.
Imant kitą aspektą, kai moteris vaikų neturi, arba jie jau dideli, ir atmetant į šalį sveikatos problemas, neleidžiančias dirbti... Aš pažįstu vyrų, kurie pasirenka dirbti vieni, kad tik jų žmona galėtų jų laukti namuose su garuojančia vakariene, sutvarkytais kambariais,išlygintais marškiniais, prižiūrėta aplinka... nes vyrams taip patogu ir malonu gyventi. Yra ir moterų, kurios taip pat tuo patenkintos, nes greta namų ruošos dažna turi ir savų pomėgių, kuriuos tobulina turėdama pakankamai laisvo laiko.. susiranda kažkokios papildomos veiklos... Šaunu, jeigu tik finansinės galimybės ir poros poreikiai tai leidžia.
Ir yra labai skaudus dalykas, kai moteris nori dirbti, bet negali susirasti darbo. Čia jau turiu puikią savo pačios patirtį. Aš noriu dirbti, ir noriu dirbti atsakingą, perspektyvų darbą. Noriu padaryt kažkokią karjerą.. Noriu tiek užsidirbti pinigų, tiek realizuoti save kažkokioje oficialioje, rimtoje srityje. Baigiau tiek bakalaurą, tiek magistrą. Ir esu beviltiška, nes jau pusmetis negaliu susirasti darbo. Nes esu be patirties (visiems nusispjaut, kad man buvo svarbi kokybė - mokiausi geriausiais balais, visus darbus dariau pati, ėmiau žinias tiek, kiek pajėgiau; ko nebūtų buvę, jei greta to būčiau dirbusi pardavėja ar barmene, o visus kursinius būčiau nusipirkusi). Nes esu ištekėjus jauna moteris (suprask - praeis metai, ir pulsiu vaikų gamintis. Tarsi į darbą priimdamas -aitė, -ūtę darbdavys garantuoja sau, kad ji negyvena su vyriškiu ir po 3 mėn nepastos). Ar tai normali situacija? Aplinkinių vertinimais taip, aš degraduoju, vargšelė, netikėlė, darbo nepajėgia susirast... kai kam atrodo, kad galbūt nė neieškau ir šiaip, kad man patinka namie sėdėt.
O iš tikrųjų aš baigiu nuglušt ir nuolat graužiuosiu pati dėl to... Bet daugelis, kaip ir čia kai kurios pasisakančios dirbančios merginos, smerkia, nežinodami nei priežasčių, nei įsijausdami į kito kailį...
tai kad jus priestaraujate pati sau...sakote, kad ir namuose galima tobuleti (ir as tam visiskai pritariu
), tai ir isnaudokit ta laika taip, kad jis nebutu praejes veltui. gal jums skirta vieta dar neatsirado..o i aplinkiniu nuomone nekreipkit demesio, cia laiko klausimas kada atsiras darbelis
