Nedirbanti moteris.Požiūris į ją...

Jei galėtumėt sau leisti, vyras pakankamai uždirbtų ir skatintų jus nedirbti, ar jūs to pati norėtumėt?Ar atrastumėte nuolat sau įdomios veiklos, ar nedarbas jūsų neslėgtų?
Aš tai pastebėjau, kad kol auginau vaikus, vyras į mane kiek kitaip žiūrėjo, kai išėjau dirbti-jis pradėjo manim labiau žavėtis, vertinti, man pačiai irgi svarbus bedravimas su žmonėm, ilgai namie neišbūčiau.O ir einant ieškot darbo, darbdavių nuomonė apie ilgai su vaikais sėdėjusias namie negatyvus...
Kokį požiūrį jums teko pastebėti į nedirbančias?
Gal pačioms teko išgyventi įvairių situacijų ir jas palyginti...
Kokių savybių ir ar daug stiprybės, išmonės reikia tokiam gyvenimo būdui?
Aišku, dar, ko gero skiriasi gyvenimas nedirbančios ir neturinčios vaikų ar šeimos, ir turinčios...
Aš tai kažkaip į ilgai nedirbančias žiūriu lyg su gailesčiu (manau, kad jos arba neranda gero darbo, neturi normalaus aukštojo išsilavinimo, arba tupi vyro kišenėje, yra nuo jo priklausoma ar pan... :.
Man nedarbas būtų tragedija...pasijausčiau kažkokia nepilnavertė  :

Va, vienoj temoj Norges rašė:
"Nedirbantis zmogus turi daug daugiau galimybiu tobuleti: skaityti knygas, lankytis kulturiniuose renginiuose, mokytis. Galu gale, daugiau laiko ne tik gilintis i pasaulio politinius, ekonominius ivykius, dalyvauti visuomenineje veikloje. Manau, darbaskaip nedegradavimo garantas butinas tiki tiem, kurie tingi ar neturi valios uziimti savisvieta, saves tobulinimu. Tada darbas tampa kaip botagu - virsininko prieziuroje ir kolegu akivaizdoje turi verstis per galva, kad pateisintum kiekviena uzdirbta lita".

Aš sutinku su tokia nuomone...
Bet manau, kad ilgas nedarbas vistiek daugiau ar mažiau slegia, idėjos anksčiau ar vėliau išsenka, knygų skaitymas, savišvieta, renginių lankymas, kelionės kažkada irgi pabosta, reikia pertraukų, viskas, kas per daug ar per ilgai tęsiasi-nesveika...dar kai matai, kaip visuomenė vistiek dėl to, kad nedirbi  tave lyg nuvertina   , nebent esi tokia stipri, užsiblokuoji nuo  visų požiūrių ir nuomonių, nes kai ką nors kandaus dažnai girdi, galų gale ir pats tuo patiki  :.Nors , kita vertus, subrendusiai kūrybingai asmenybei visuomet įdomu pačiai su savim, su savo idėjom, bet iki to dar reikia eiti ir eiti... :
Jei galėčiau sau leisti-tedirbčiau tik pusę dienos  ...

Laukiu nesulaukiu, kada galesiu pradet dirbt, nes jauciu kad sedejimas namie su vaiku, ne tik kad varo depresija, bet daugeja kompleksu ir baimes, kad as nemokesiu jau dirbt  [smiley=umn.gif], kad bus sunku rast darba, nes dar iki nestumo nedirbau (paskaitu tvarkarastis neleido). Planuoju nuo Nuju metu pradet dirbt nes paskaitu nebebus o ir maziui bus metai. Labai labai noriu, gal tada pasijusiu pilnaverte, dabar man kazko truksta, klaikiai jauciuosi vyro islaikoma, o ir jis jau kelis kart man reze kad kai uzdirbsiu pinigus tada galesiu ta ir ana... Zodziu... Darbo darbo darbo

Kad nuvertina, dar tokio dalyko negirdejau, bent jau as nepajutau Atvirksciai, labai daug pavydi, kai juos darbas arba darbines problemos uzknisa. O ka bekalbeti siltuoju periodu, kai saule sviecia - i gamta kviecia, o tu turi sedeti tame ankstame kabinetuke ir svajoti apie jura, kopas, grill-mill, o as jau akimirksnis ir ten
Ir del vyro poziurio. Ne, jis nedraudzia dirbti, atvirksciai gal ir paskatina imtis kazkokios "uzklasines" veiklos. Taciau. As zinau, jei eisiu dirbti kazkam, jis bus piktas kaip velnias, pavydus be galo, o as negalesiu parsinesti i namus blogos darbines nuotaikos. Na bus prikaisiojama kiekviename zingsnyje. Tad jei eisiu dirbti, tai tik sau, tureti kazkoki versla ar pan. Vienos drauges toks pats vyras su tokiu paciu poziuriu. Vargsta ji nerealiai, vos ne kasdien girdi priekaistus del savo darbo, uzimtumo ir pan. Cia toks vyru tipas, jie nori buti reikalingi tau, kad tu naudotumeis jais, jiems tai malonumas ir dziaugsmas.

Na as irgi svajoju, kai bus toks laikas kada galesiu nedirbt, tai dirbsiu puse dienos. Nes norisi ir su vaikais normaliai pabendrauti, ir ka nors skanaus pagaminti, ir galu gale sau daugiau laiko skirti. Bet vistiek dirbsiu, va taip.

QUOTE

Kokį požiūrį jums teko pastebėti į nedirbančias?

Vos perskaiciau, Ingrid, sita tavo klausima, iskart prisiminiau tokia scena: Stumiu as dvivieti vezimuka, jame mano Kotryna puses metu ir Adele pusantru. Ir sutinku klasioke(netekejusia), toji pasidziaugus, kokios mano mergytes fainos, paklausia: 'Tai tu NEDIRBI dabar ane? Namie BUNI.'
Dar apie priklausyma nuo vyro finansiskai.
Na savotiskai visi esam vieni nuo kitu priklausomi seimoje ir nemanau kad tai yra blogai. Bet visko juk gali atsitikti. Ir skyrybos ir liga ir netgi mirtis. Jei moteris bus visiskai finansiskai priklausoma nuo savo vyro, kaip tada? Jei neturi issilavinimo, jei niekad nedirbo? O juk dabar kiti laikai uz 400 nelabai net ir viena vaika ismokslinsi.  
Mano situacija del darbo sakyciau ideali, galiu pati auginti vaikus ir dirbti. 4 val per diena pas mus ateina aukle pabuna su vaikais, vieni nuo kitu pailsim. As padirbu. Nors pats darbo ikarstis man tada kai vaikai miega nuo 21:30 iki.... kiek reikia, dazniausiai 12:30.

liūto liūtė turi liūtą, liūtės liūtas turi liūtę

Su pirmu vaiku sedejau 1 m. ir 3 men. Grizau i darba, nes reikejo pradeti dirbti - kelemes i kita miesta, brangus nuomojamas butas, brangesnis pragyvenimas ir t.t. Su antru vat sedziu jau 9.5 men. Apie darba dar negalvoju. Daug skaitau, turiu marias laiko vaikams, sau, vyrui. Jis islaiko seima, jam tai labai gerai sekasi . As turiu aukstaji issilavinima, rudeni pradesiu VU dar vienas studijas, neturincias nieko bendra su mano specialybe, taciau mane visada viliojusias. Jauciuosi pailsejusi, atsigavusi. Tai tikrai jaucia mano seima, o ir veidrodis parodo . Ir jei nejausciau aplinkiniu spaudimo nuolatiniais klausimais : ar jau pasiilgai darbo, tai turbut uzkniso, juk tu gali tiek daug, o sedi namuose, tai isvis jausciausi devintame danguje.

Gal cia kaip kam, kas kam patinka... As su vyresneliu sedejau namie iki jam suejo 2 metai 2 menesiai. Nu cia taip vadinasi - sedejau, is tikro kartu dar pabaigiau magistratura, vakarais sokau teatre, dar platinau si bei ta... taigi lyg ir zmoniu matydavau, bet vis delto galiu pareikst - man dirbt yra 100 kartu lengviau, negu sedet namie su vaiku. Nes:

1) darbas yra 8 valandos (nu 9, jei nepietauji, nu 10, bet jis pasibaigia). kai esi motina,tai jau po 24 val. per para.
2) kai dirbi, yra savaitgaliai, biuleteniai, atostogos, svenciu dienos. Kai sedi su vaiku, tai jau 365 dienas per metus, nepriklausomai nuo nieko.
3) Uz darba moka pinigus. Pagal tavo uzdirbamus pinigus tave vertina visuomene. Kai esi motina, visi isivaizduoja, kad tu neuzdirbi nieko (nes materialiai nieko neinesi i seimos biudzeta)
4) Kai tu gerai atlieki savo darba, tau pakelia alga, pareigas, pagiria, turi autoriteta. Kai tu gerai isplauni grindis, jas apdergia taip pat, kaip ir negerai isplautas. kai tu skaniai padarai valgyt, suvalgo ir uzmirsta. Kai tu gerai uzsiimi su vaikais, to is viso niekas nemato, nes negali palygint, kaip butu, jeigu tu juos apleistum.
5) Dirbanti moteris yra kvalifikuota specialiste. Vyrui susirgus, numirus, praradus darba, galu gale, susiradus kita boba, ji neprazus. O namu seimininke be vyro yra nulis - ir visuomenes poziuriu, ir potencialiu darbdaviu, ir galu gale daznai to paties vyro...

Ir apskritai, nors vaiku auginimas realiai yra gerokai svarbesnis darbas, negu "pinigu uzkalinejimas" prestizo vardan (nekalbu apie tas, kurios vaikus islaiko pacios, kitos dar ir vyra :), bet tai yra gerokai sunkiau ir fiziskai (nes amzinai be pertrauku ari) ir psichologiskai (nes visi kazkodel galvoja, kad tu nieko neveiki, o pietus, svarus namai, tvarkingas, svarus, sveikas, islavintas vaikas yra norma).

Todel niekaip nesuprantu, kodel sedejimas su vaiku yra vadinamas vaiko prieziuros ATOSTOGOMIS. Tai reiktu pavadint Sugrieztinto rezimo vaiko prieziuros darbais iki jam sueis N metu ;D

va kokia prakalba dejau:( Sedziu namie jau 3 savaite, tai susikaupe ;D

jo....Noa, čia gerai pavarei  ;), gal kas pratęs  :..

Jooooooooo moterys - silpnoji lytis. :
Is tiesu kai pagalvoji tai visi sneka va sedi su vaiku ir nieko nedarai (pirmais menesiais tai bent jau mano mama mane uzjausdavo ir sakydavo eik pailsek as susitvarkysiu valgyt padarysiu, nes tu visa diena su vaiku lakstai, dabar visi isivaizduoja kad vaikas jau savarankiskesnis ir gali pats pabuti, nueit (nuropoti) kur nori ir viskas ciki o as tuo metu turiu kuopt namus, daryt valgyt visai seimynai (nes visi valgo atskirai, skirtingus patiekalus) ir save dar priziuret- but grazi ir zvali.) Na ne tame esme, visos mes zinom (arba dar suzinosim) ta "sedejimo namie" malonuma. As dabar i darba nesiverziu labai ir del to kad tas darbas man nera labai mielas, jis tik pragyvenimo saltinis, o koki darba as NORECIAU dirbt as ir pati nezinau, kitoj temoj buvo minima kad "jei laimeciau ar tureciau ar gauciau... daug pinigu" nedirbciau tikrai sio darbo, bet ir namie nesedeciau, juk yra tiek visokios veiklos visur kur  benueitum, ka bepamatytum.

Noa, tavo mintys man primine ne per seniausiai skaityta knyga "Ko troksta keikviena mama" ar panasiai vadinasi...Liuks!
As noriu grizti i darba, kai vaikui sukaks metai. Aisku, dirbsiu ne tiek, kiek anksciau, bet...Kas del vyro, kol kas nesulaukiau jokiu pastabu ar uzuominu - bet noreciau del saves. Ir tu pinigeliu net nesijaus - kiek uzdirbsiu, tiek auklei reiks atiduot. Nejauciu pasaukimo buti tiesiog mama...

Noa, tavo mintys puikios [smiley=soka2.gif]

O aš jau nenooooooriu dirbti...Nooooriu į pensiją - noriu nieko neveikti, gulinėti, skaitinėti, teliką žiūrėti....Atsobodo amžini rūpesčiai, problemos, kasrytinis kėlimasis, nesibaigiančios reorganizacijos darbe ir galvojimai apie karjerą...Noriu tik daug daug poilsio   [smiley=end.gif]