Sveiki
noriu aš savo muzikavimo istoriją papasakoti. Į muzikos mokyklą užsinorėjau prieš 3 klasę mokykloje (sužavėjo kaimynė, kuri tuo metu jau studijavo, o vakarais ''tampydavo'' akordeoną). Tėveliai, žinoma, bandė atkalbėti (esą neliks laiko net į kiemą išeiti), tačiau mano užsispyrimas nugalėjo. Stojamąjame egzamine surinkau 49 balus iš 50 (reikėjo atkartoti visokiu suplojimus, la-la-la pagrotus pianinu ir padainuoti išmoktą dainelę).Kai pamačiau savo vardą tarp įstojusiųjų, net pravirkau iš laimės
Tuomet į akordeono specialybę priėme 12 iš 48 pretendentų. Pirmieji metai buvo daug žadantys, muzikos mokyklą lankiau su dideliu užsidegimu, tačiau namuose ilgai ''nerepetuodavau''. Pirmaisiais metais rasdavau laiko ir laisvalaikiui, ir kitiems pomėgiams, tačiau didėjant mokyklos krūviui maniau nebepajėgsiu (atsirado sveikatos problemų, mat visur norėjosi būti pirmūne (maksimalitė iš prigimties)).Mečiau... Bet po poros savaičių supratau, kad noriu grįžti, priėmė. Koncertai, konkursai...Tiesa, scenos baimė, šiurpuliukai išliko, bet nuoširdūs klausytojų plojimai tiesiog žavėjo
Žinojau, kad muzikante netapsiu, bet baigti tai, kas pradėta norėjosi. Aštunta klasė mokykloje buvo paskutiniai metai, kai bėgiojau po dvi mokyklas. Diplomas mano rankose, akyse džiaugsmo ašaros. Žinau, kad daugiau nemuzikuosiu, tačiau galiu dėkoti sau ir tėvams, kad radau šią įstaigą, o ne pradėjau bastytis gatvėmis... Dabar man 16, turiu jaunesnę seserį, kuri irgi buvo pradėjusi lankyti muzikos mokyklą, tačiau neilgai trukus metė, vien dėl to, jog matė, kad man sunku. Jūsų teisė rinktis... Štai tokia mano pasaka...