Kiek cia daug graziu ir laimingu istoriju. Sveikinu visas, sulaukusais tos savo laimingos dienos
Deja savo istorijos dar neturiu ir nezinau, ar turesiu. Mes draugaujam jau 3,5 metu, kartu gyvenam, bet ne tik kad apie perslybas, net apie ateiti nesikalbam. Tiesiog gyvenam ir tiek. Jei tik pabandau uzvesti sia tema - atsakymas vienas - ar nori pyktis? Musu santykiai butu idealus, jei ne vienas griezciausias tabu - pokalbiai apie ateiti
Suprantu, kad kolkas neturim savo namu, MB dar studijuoja, darbo neturi ir t.t. O tai reiskia kad artimiausiai metais ar net pora metu apie jokias perslybas galiu net nesvajoti, nes pas ji viskas suplanuota - darbas, namai, o tada jau ir seima. Bet visa tai per viena diena neatsiranda, ir per metus irgi ne. O man jau 25. Kiek turesiu laukti?
Jis jaunesnis, todel to laiko kaip ir neskaiciuoja. Gal ir pati kalta kad gavau kazkokios sugyventines statusa ir pabaigos tam nesimato. Nezinau ar uzteks man jiegu ir kantrybes ir aplamai ar verta laukti jeigu puikiai zinai kad tavo mylimasis artimiausiais metais tikrai nieko neplanuoja.