Pas mus viskas gavosi labai skubinančiomis aplinkybėmis.
Draugavom kartu tris metus, abu studijavom, bet apie vestuves vis pakalbėdavom, galvojom kaip čia tų pinigėlių susitaupyti, kur gyventume, net kiek vaikų norėtume
Praėjus dviem dienom po mano gimtadienio ėjau pas moterų gydytoją, nes turėjau cistelę ir mes ją vaistais varėm, kad pranyktų. Išėjau iš paskaitų anksčiau, nuėjau į polikliniką, žiūri mane ten echoskopu ir sako: "Matau cistą ir... jūs nėščia penkias savaites"
Pirma mano reakcija buvo
Gydytoja žinojo, kad aš -ytė, bet paklausė, ar vaikelis laukiamas, kad aš tokia laiminga. Tai atsakiau, kad neplanuotas, bet laukiamas tai tikrai
Gydytoja išrašė siuntimą į ligoninę, kad išsaugoti nėštumą, esant cistai. Išėjau iš poliklinikos, einu link namų, nieko nematau, nesuprantu, kas vyksta galvoje. Suvokiu tik tai, kad reikia pranešti mūsų tėvams ir gultis tuoj pat į ligoninę. Tai paskambinau mylimajam ir pasakiau, kad išeitų iš paskaitų ir atvyktų pas mane. Grįžau namo, išgėriau arbatos ir laukiau. Ateina draugas, o aš į ašaras nieko nesakius, nežinau, kodėl būtent tokia reakcija buvo. Nieko jam nereikėjo sakyti
Juk žinojo, kad einu pas ginekologę
Jo pirmi žodžiai: "Mažute, viskas gerai. Matai, mūsų planai pildosi, bus vaikelis, bus vestuvės
" Išvyko iš manęs, nes reikėjo nuvežti dokumentus. Aš likau krautis daiktus į ligoninę. Kai vėl pas mane atvažiavo, įteikė žiedelį ir pasakė, kad tam, jog būtume laimingi, nebūtinai viskas turi vykti pagal planą, svarbiausiai, kad viskas būtų nuoširdu
Tai tokia mūsų istorija
as irgi niekada nenorejau, kad i sampana ta ziedeli mestu, ale kaip gavos taip gerai - svarbu rezultatas 
