QUOTE(atograza @ 2007 05 16, 19:22)
Šiandien buvo atėjusi slaugytoja, ji taip pat patarė kuo dažniau žindyti, tiesiog įsitaisyti lovoje su dukryte ir žindyti. Bet man niekaip neišeina gulint maitinti. Ji tik nusistveria speniuko galiuką ir soskuoja. Sėdint aš ją galiu labiau kontroliuoti, bet tas ilgas sėdėjimas labai vargina, nugarą skauda
Man net silpna darosi vos pagalvojus apie žindymą kas valandą po valandą ar dvi, o dar naktį ... as is prigimties linkusi ilgai ir gerai išsimiegoti.
ir jos tas valgymas nėra toks, kad pasimtų krūtį ir žystų žystų, kol privalgytų - ne, ji pradžioje keliatą kartų patraukia, o paskaui snūduriuoja ir soskuoja ilgai ilgai. Kai pabandai paguldyti - didelės isterijos.
Atograza, įdomu kaip tau sekasi? Ar pavyko išmokt žindyti gulint?
O iš savo pusės pasakysiu, kad vaikelio žindymas, kaip ir nėštumas man patys nuostabiausi patirimai, kuriuos tik žmogus gali patirti
džiaugiuosi, kad esu moteris, ir kad mums moterims yra suteikta tokia laimė!
Žindymas - nuostabus dalykas, kai patiriamas ir fizinis pasitenkinimas nuo proceso ir nuo artumo su savo stebuklu ir psichologinis, kai suvoki - kad tavo žmogutis gauna (ypač pirmais mėnesiais) ir tavęs, iš tavo kūno visas svarbiausias ir gyvybei reikalingiausias medžiagas, kaip tai buvo kai jis dar buvo tavo iščiose!
Džiaugiuosi, kad dar VGN budinti daktarė man pačią pirmą naktį parodė ir pamokino kaip reikia žindyti, ir pamokė taisyklės, kad vaiko burnytė turi būti ties speneliu, o pilvukas prigludęs prie manojo, ir šitaip gulėdami viena prie kitos, kaip kareivėliai praktiškai visą laiką ir maitinomės.
Bet šiaip su žindymu, ypač pradžioj, buvo ir pas mus visokių "čiudų". Ir tai, kad ligoninėj visą pirmą dieną mokinomės paimti kairiąją krūtį, nes niekaip dukrytė jos neėmė, o ėmė tik dešiniąją kažkodėl. Galų gale sesutė padarė man "meškos paslauga", patardama antrą sykį duot tą pačią dešiniąją, ko pasekoje kairioji liko perpildyta, sukietėjo ir paskui namuose visą reikalą teko spręst skausmingais masažais. Bet išmokom! O juk tai svarbiausia! Ir dar ligoninėj, jau nepamenu antrą ar trečią dieną ėmė abi krūtis. O dar toji pati seselė, man pirmą dieną, kai vaikutis mano mažuliukas dar nemokėjo valgyt, sakė, kad nieko nebus, ir reikia antspenių, nes be jų - ne pro kur vaikelis nepaims mano spenelių (nors jie nebuvo įdubę). Bet nupirkę antspenius supratom kad jų mums tikrai nereikia - vaikučiui labai sunku per juos pienuką ištraukt, juo labiau pirmom dienom, kai to priešpienio ir taip keli šaukšteliai. Bet ir be jokių antspenių paskui išmokom.
O jau namie buvo ir nugraužti speneliai, po kelių pirmų dienų. Na, aš manau, kad čia beveik natūralus dalykas, juk speneliai nepripratę prie tokių tampymų. mano nuomone vargu ar nėštumo metu galima juos taip užgrūdint (kaip rekomenduojama tai daryt apsitrinant šiurkščiu lininiu rankšluosčiu), kad jie paskui nebijos jokio žindymo
Buvo ir žindymai kas 1,5-2 val. trunkantys 40-60 min. bet maitindavau visada, kai dukrytė norėdavo ir leisdavau žįsti, kiek norėdavo.
Buvo ir begalinis pergyvenimas, ypač pirmais mėnesiais, kad mažylei nepakanka maisto. juk aš nežinojau, kiek ji suvalgo. Buvo ir panikos ir mėginimo primaitint mišinėliu, kurio dukrytė neėmė
nes iš tikro jai pakako MP ir po pirmo mėn. priaugo net 1,3 kg. O man tai buvo didžiulis malonus šokas, nes niekad neturėjau didelės krutinės
, ir pasitvirtino tas dalykas, kad nuo jos didžio niekas nepriklauso.
Džiaugiuosi, kad nepasidaviau panikai, kai vieną sykį mėgindama "pamatuoti" pienuko kiekį mėginau jį nusitraukti pientraukiu ir nusitraukiau, vos pora šaukštų. Ir džiaugiuosi, kad laiku buvau perskaičius, jog joks pientraukis neištrauks tiek kiek jo iš tikrųjų ištraukia vaikelis.
Ir dar suvokiau labai didelę klaidą, kurią padarė mano draugė, kuri žindė savo lelių vos mėnesį - kai jai pradėjo atrodyti, kad trūksta pienuko, ji ėmė duoti mišinį, o MP duodavo po mišinuko, "desertui". Ir, žinoma, suveikė dėsnis - vaikas jau buvo sotus, MP netraukė, tai MP ir nesigamino. rezultatas - tik 1 mėn. žindymo.
Dabar mano dukrytei 10,5 mėn. Ir MP jai lyg šiolei pats gardžiausias dalykas pasaulyje, net jei mamytė ištrįsta kokio česnako užvalgyt
O pagal maitinimo trukmę jau prašokau ir savo mamą, kuri mane maitino iki 10 mėn.
Tik vat koks dalykas dabar neramina: pradžioj, kai maitinau vien MP svoris augo neblogai (+1,3 kg, +1,2 kg, +460 gr., +660, +400), bet nuo 7 mėn. pradėjo žymiai mažiau priauginėt: +200 gr., o paskutinį mėnesį - iš vis +100 gr.
.
Na, gydytoja nieko nesako, nes mažė dar "įsipaišo" į normas, nors jau gerokai prie kūdesnių. Tiesa, per paskutinį mėn. priaugo net 4 cm ūgio! Tai "ištempus" jos svorį 8,5 kg) ant ūgio (75 cm) iš vis gaunasi lieknutė balerina
Nors per visus mėnesius gautą prieaugį padalinus iš mėnesių skaičiaus gaunasi lygiai 500 gr./mėn. Tai gal dar nereikia nerimaut, net nežinau. Šiaip aš pati vaikystėj buvau labai kūda, bet ne kūdikystėj...