QUOTE(flight @ 2009 11 15, 15:05)
Negalima lyginti, taip, kiekvienas darbas, koks jis bebūtų, reikalauja savų aukų. Tik, pvz., mano sesuo iki penktos klasės mokėsi groti, paskui sumąstė pereit į dailės skyrių. Tupo tarpu atvirkštinis variantas jau sunkiai įmanomas, t.y. jeigu visiškai nesi grojęs iki dešimties metų, vargu ar op- ir pereisi MKČ į penktą klasę pvz. fortepijono specialybėn
Muzikantui kasdienės treniruotės nuo mažumės yra privalomos, jei negroji kelias dienas - lygis ne tik kad stovi vietoje, bet ir krenta, po savaitės, jeigu neužsiiminėsi, to paties kūrinio, prie kurio sėdėjai kad ir metus, jau nepagrosi taip pat gerai. Ir t.t. Tuo tarpu dailėje, jei jau nutapei darbą, jis ir išliks toks pats, bet to, savaitė netapymo taip skaudžiai neatsiliepia profesiniams įgūdžiams.

na ir kas? Kokia išvadas iš to pasidaryti siūlot? Kad jūs mėgstat sirgti svetimom ligom? Rašot, vardan to kad pasiginčyti, jie ji būtų iki penktos klasės jūsų sesuo nė vieno piešinio nenupiešus, teptuko rankose nelaikius- ji nebūtų prie jokių aplinkybių neįstojus. Čia yra visiškai aišku. Muzikantas turi palaikyti formą, dailininkas tą formą irgi turi palaikyti, jei jis dailininkas , o ne peckelis ant sienos. Jei jis peckelis ant sienos, tai jis gali žinoma mėnesiais nepiešti, kokybė nenukentės. Jei jis dailininkas- jis bus visada procese , ieškojime, bandyme. Pas rimtus dailininkus taip nebūna, kad nevyktų nieko, dažniausia būna pradėti darbai , būna metais nejudinami, bet tai dar nereiškai kad niekas ten nevyksta.
Gali pateikti darbą ,kada jis jau juo patenkintas- ir muzikantas eina į sceną patenkintas savo darbu- nepatenkinti ar patenkinti būna kritikai ir klausytojai.