Dabar jau galiu papasakot kas gavosi. Didžiausia problema buvo apyniai, žodžiu į medžioklę buvo išsiūstas vyras

praneršęs draugų ir pažystamų sodus per kančias rado

Kiek apynių dėjau tiksliai pasakyt negaliu, tiesiog žiupsnelį. Praktiškai nuovirą reikia ragaut,nes jis gaunasi stiprokas,aš jį dar skėdžiau. Taigi tiksliai pasakyt koks jis turi būt negaliu, tiesiog paragauji ir žinai,sakyčiau suveikia šeimininkės instinktas ir supranti,kad dabar jau gerai

Kai atėjo degustacijos laikas aš asmeniškai nusivyliau na man tai buvo gira su apyniais

Bet visai kitaip įvertino mano mama ir vyras,jiems tai buvo naminio alaus vakaras

Išvada: patenkintų buvo daugiau nei nusivylusių, vadinasi receptėlis geras
Papildyta:Tikro naminio alaus receptą radau,bet jį paskaičius kažkaip praeina noras jį išbandyti nors.... Vyras žadėjo salyklo suveikt, tai gal sutiksiu pasiterlioti
Geriausiai tinka alui gaminti šešiaeiliai miežiai (mažiukai). Galima vartoti ir ketureiliai, tik iš jų alus būna dėl cukraus stokos, menkesnis. Dvieiliai miežiai alui visai netinka. Miežiai turi būti parinkti geresnės rūšies ir reikia žiūrėti, kad juose nebūtų perdaug azoto medžiagų (10 proc.). Iš miežių pagamintas salyklas, kuriame yra azoto medžiagų daugiau, blogai džiūsta. Misa, pagaminta iš tokio salyklo negreit pasidaro skaidri, ir iš jos pagamintas alus labai blogai išsilaiko. Galima alus gaminti ir iš rugių, kviečių, tik jau netoks geras būna. Norint gauti salyklą, reikia paimti miežių, supilti juos į kubilą, (žiūrint kiek manai gaminti alaus) užpilti vasaros drugnumo vandeniu ir taip pamirkyti keturias paras. Po keturių parų reikia nuleisti vanduo nuo miežių ir miežiams duoti pabūti kubile be vandens apie dvylika valandų. Po 12 valandų reikia juos išsemti iš kubilo ir supilti kambaryje ant švarių grindų. Kambaryje turi būti šilumos maždaug 20 laipsnių Celcijaus. Reikia žiūrėti, kad kambario grindys būtų švarios, o miežius reikia supilti plonai, geriausiai 10 cm storio. Supylus ant grindų miežius, reikia apkloti drėgna linine paklode ir laikyti keturias-penkias paras (negalima tikrai nustatyti laikas - reikia žiūrėti kaip miežiai dygsta). Jeigu per tą laiką miežiai nesudygsta, tuomet reikia juos aplaistyti drugnu vandeniu ir vėl apklojus palaikyti apie tris paras.
Miežiams reikia leisti sudygti taip, kad jų diegas būtų prasikalęs iš po žievės, o šaknys apie 2 cm ilgio. Reikia žiūrėti, kad visi miežiai būtų sudygę, nes nesudygusioji dalis pagadins visą salyklą. Po to, reikia imti su rankomis ir gražiai išpūrenti. Išpurenus džiovinti vėsioj vietoj apie 3 paras. Po 3 dienų salyklą galima susemti ir berti į pečių. Reikia žiūrėti, kad pečius nebūtų per karštas, nes karštame pečiuje gali apdegti miežiai ir pagadinti alaus skonį. Pečiuje miežius reikia dažnai maišyti su pagaliu, kol jie apdžiūsta. Kai jau miežiai apdžiuvę, galima ir rečiau maišyti. Išmaišyti gerai reikia, kad visi grudai būtų sudžiuvę. Po to reikia paimti grūdas ir pažiūrėti ar kandant trupa ar ne. Jei trupa, tai salyklas pakankamai išdžiuvęs. Tuomet jis reikia išimti iš pečiaus (krosnies) ir išsijoti per sietą, kad nepaliktų kokių nešvarumų. Sijojant miežius reikia nuvežti į malūną ir sumalti stambiai (kruopomis). Sumaltas salyklas supilamas į kubilą ir užpilamas verdančiu vandeniu. Reikia žiūrėti, kad vanduo būtų gerai išviręs. Tik pradėjes virti vanduo alui netinka, nes pavojingas sveikatai. Vanduo turi būti minkštas. Po to, reikia paimti indas ir pilti vandens apie tris kibirus centneriui salyklo (jeigu būna salyklo mažiau, tai ir vandens reikia pilti mažiau). Apipylus salyklą, paimama švarus pagalys ir gerai išmaišoma. Kubilas reikia uždengti su paklode ir taip laikyti keturias valandas. Po keturių valandų reikia parengti kita statinė - kubilas.
Kubilas turi būti padėtas ant tam tikro suoliuko taip, kad būtų galima po statine pakišti viedras. Statinės dugne, ties viduriu, reikia išgręžti apie 10 cm. dydžio skylė. Išgręžus skylę reikia paimti lazdyno arba alksnio medžio lazdą ir ją dailiai nudrožti. Lazdos galas, kišamas į skylę turi būti nuolaidžiai smailus. Pati lazda turi būti pakankamai ilga. Po to reikia paimti švarių kūlio šiaudų ir jais aprišti lazdą taip, kad apačioje būtų šiaudų laibgaliai, o viršuj storgaliai, ir laisvai surišti trijose vietose, būtent: apačioj, viduryje ir viršuj. Taip aprišta šiaudais lazda įkišama į skylę, esančią kubilo dugne. Po to reikia paimt lazdyno arba alksnio medžio ir suskaldyti į skalas. Skalos reikia kloti ant kubilo dugno. Klojant reikia jos švariai ir tvarkingai sukryžiuoti. kad geriau prasisunktų skystimas. Pagaliukai sukryžiuoti apie 20-30 cm aukščio nuo kubilo dugno.
Įkišus į kubilą šiaudais aprištą lazdą šiaudų galai reikia gražiai aplink lazdą nupiauti sulyg skylės. Po to, paimti šiaudų ir iš jų padaryti apvalią grįžtę, maždaug tokio storumo kaip aprišta lazda, kad būtų galima užmauti ant tos lazdos. Užmovus tą grįžtę ant lazdos, reikia prispausti prie dugno. Vėliau paimti apie du kilogramus ruginių švarių šiaudų ir gerai nuplovus dėti ant tų pagaliukų viršaus ir padraikyti po visą dugną vienodai. Taip paruošus, reikia paimti apynių po du kilogramus centneriui, sudėti juos į puodą, užpilti vedančiu vandeniu ir įkišti pečiun. Pečiuje laikyti apie porą valandų. (Puodas turi būti apdengtas). Po dviejų valandų puodas su apyniais reikia ištraukti iš pečiaus, o apynius supilti į anksčiau parengtą statinę, ant šiaudų ir šipulių. Dar sykį užpilti vandeniu ir palaikius pirmiaus sakytą laiką, supilti į kubilą. Apie lazdą aptaisyti apyniais. Iš apynių, stovinčių apie minėtą lazdą, sueina visas skystimas į alų, nes nesusigeria į salyklą. Žinoma, jeigu apynius sumaišytume su salyklu, tai tuomet į salyklo maišymą susigertų visas apynių skystimas, o alui trūktų apynių, kuriose yra smalos 55 proc., karčiosios rukšties 10 proc., etero aliejaus 2 proc., nuo kurių pareina balzaminis kvapas. Apyniuose yra rukšties, kuri skaidrina alų.
Dabar reikia paimti pirmoji statinė su salyklu ir visa tai supilti į mūsų parengtą kubilą. Supylus salyklą į kubilą, reikia užvirinti vandens ir pilti ant salyklo (vanduo turi būti gerai išviręs ir minkštas, geriausiai upės). Palaikius taip keturias-šešias valandas, reikia nuleisti pirmą kartą vėl užpilti į trečią parengtą statinę, nuleidus pirmą kartą vėl užpilti ir tada laikyti apie penkias valandas. Po to nuleisti ir supilti į ketvirtą statinę, nes alus būna pirmos ir antros rūšies. Pirmas nuleistas skystimas sudaro pirmos rūšies alų, o antras - antros rūšies.
Po to reikia paimti tas pats katilas, kuriame virė vanduo ir supylus į jį pirmasis skystimas t.y. pirmos rūšies alus (misa) virinti apie dvi valandas laiko, kol pasemtas į stiklinę skystimas atrodo visai skaidrus.
Atvirinta su apyniais misa filtruojama pro sietą ir aušinama. Misa privalo būti ataušinama ligi 5 laipsnius Celcijaus, jeigu rūgimas eina iš apačios ir ligi 15 laipsnių Celcijaus. Misos aušinimo metu reikia saugoti, kad į ją nepatektų bakterijų, kurios galėtų alaus savybėms pakenkti.
Taip pagaminta misa yra priruošta rūgimui. Jos sudėtyje yra: maltozės, dekstrozės levulozės, baltymų ir apynių sudedamųjų dalių.
Dabar į misą dedama mielių. Mielių reikia dėti 200 gramų centneriui salyklos ir dedant reikia sutrupinti smulkiai ir išbarstyti palei kubilo kraštus, nes taip išbarstytos mielės pradeda eiti į vidurį kubilo, ir jau tuomet prasideda rūgime procesas. po to reikia dėti cukraus centneriui salyklo po 4 kg. Sudėjus cukrų, kubilą šiltai apdengti ir po trijų valandų pasižiūrėti, ar jau rūgsta alus. Jeigu nerūgsta, tai reikia ieškoti geresnių mielių ir vėl iš naujo užraugti ir laikyti 24 valandas. Po to būna antras svarbus procesas. Temperatūra kubile kyla ir čia reikia žiūrėti kad ji nepakiltų aukščiau 10 laipsnių Celcijaus. Jei tai atsitinka reikia šaldyti kubilą iš viršaus t.y. aplinkui kubilą. Paskui paviršiaus putos pradeda nykti. Pasirodo paviršiaus veidrodis. Svarbiausias rūgimo periodas praėjo, ir šviežias alus jau padarytas. Tokį alų reikia suleisti į statines, kad sustiprėtų. Statinės turi būti ąžuolinės (geriausiai bravarinės), nes jos specialiai yra dirbamos dėl alaus ir vidus išklotas kanifolija, kad pro medžio korius negalėtų praeiti nei oras, nei angliarūkštis.
Rūgimo kubiluose aukščiau dugno yra padaromas kranas, kuriuo nusistovėjusį, skaidrų, šviežią alų nuleidžia į statines. Kubilo dugne irgi turi būti skylė, pro kurią išleidžiama mielės. Toks alus būna švarus taip, kaip fabriko pagamintas. Šviežias, dviejų trijų dienų, skanesnis gerti, bet senas yra stipresnis. Alus su statinėmis turi būti padėtas šaltoj vietoj - rūsy arba ledaunėje ir taip laikomas 14 dienų, kad nusistovėtų.
Ant centnerio salyklo reikia pilti 20 viedrų vandens, iš kurio gaunama pirmos rūšies alaus. Stiprumo toks alus turi nuo 6 iki 9 laipsnių. Iš gerų miežių centnerio salyklo išeina apie 20 kibirų labai gero alaus - pirmojo ir antrojo apie 10 kibirų. Jei kubilas nedidelis ir jame telpa salyklas, o vandens nesueina 20 viedrų iš karto, tai tuomet reikia taip daryti: nuleisti ir vėl ušpilti, užpylus palaikyti, kaip aukščiau nurodyta. Taip reikia daryti kol gausi tą skaičių viedrų t.y. dvidešimt pirmojo ir dvidešimt antrojo. Taip yra gaminamas iš miežių naminis alus.
Paskelbta 2003-10-14, informacijos šaltinis: Iš Kazio Rakūno knygos Naminiam alui gaminti vadovėlis". 1939 m. Kaunas. Kalba netaisyta.