Gal kam dar rpireiks, tagi imetu ir as ka esu radus jau Boružė Saulei patekant mažytė, Septyntaškė boružytė, Nuo pat ankstojo rytelio, Sėdo verpti prie ratelio,
Visą dieną ji ten ruošės, Vakare pavalgė košės, Kitą dieną vėl ji verpė, Kol sulūžo josios verpstė.
Boružėlė
Vėjas siaučia, pučia, Medžiai braižo dangų. Tyliai boružėlė Tupia man ant rankų.
Pailsėk, strazdane, Ant delnelio vaiko - Spindulys vėlyvas Dieną dar sulaiko.
Ar toli klajojai? Dievo vabalėli? Gal sparnai pavargo? Rusvas trupinėli?
Pasakyk, boruže, Kur tave nunešti? Noriu tau padėti Kelią susirasti.
Smilga mano kelias, Jūra ašarėlė. Ten, už seno klevo, Mano kamarėlė.
Jau ėmė tyliai snigti Miške ant ąžuolynų, Ir miškas ėmė migti. Miške labai tylu. Girgždės per sniegą Sausis - Boružės negirdės. Boružės tyliai glausis Prie ąžuolo širdies.
Ten, kur pernai
Pempės klykė -
Šiemet vaikščioja
Velykė.
- Ar matei?
- Tikrai mačiau!
Prislinkau
Prie jos arčiau.
- O jinai tave
Ar matė?
- Palytėjo man
Per petį.
Ir margutį
Pažadėjo,
Tik... į delnus
Neįdėjo.
PALEI KELIĄ
Tupi kiškis palei kelią,
Dailiai margina kraitelę.
Čiūžt laputė, žvilgt kreivai:
- Vai, kiškuti, vai vai vai!
Tu, žvaireli, taip gražiai,
Tą kraitelę nudažei?
Tai kraitelė, tai marga,
Tartum genio uodega.
Margučius joje matau:
- Štiš, lapute,
Jie ne tau!
GANDRE GANDRININKE
Gandre gandrininke,
Pelkių šeimininke,
Kada vesi pačią,
Kada kviesi svečią?
Kur svečius sodinsi,
Kuo gi juos vaišinsi?
Gandre gandrininke,
Mes jau susirinkę
Ant smėlėto kranto,
Trūksta muzikanto.
Čirpia vyturėlis...
Jau pavasarėlis.
BALANDIS
Užsimetęs žalią skrandą
Per laukus
Balandis brenda.
Šast per balą,
Strykt per griovį -
Ir kitam krante jau stovi.
O barsukui papt per nosį:
- Ar ilgai dar tu miegosi?
Greitai kelkis,
Jeigu ne -
Tuoj išmaudysiu klane!
KAI ŽEMELĖ ATSIBUDO
Kai žemelė atsibudo,
Želmenėlis strykt iš grūdo.
Ir nusijuokė žvaliai:
- Kur jūs, saulės spinduliai?
- Sveikas gyvas, rugio vaike!
Ko tau reikia, ko tau reikia?
- Ko man reikia po žiemos?
Tik lietaus ir šilumos.
Seka pasaką senelė: Pagiry žvejų trobelė, O trobelėje nuo seno Trys sesutės sau gyveno. Ir turėjo jos broliuką Sriuką buką Bebenčiuką.
Dvi sesutės drobę audė, Bebenčiukas žuvį gaudė, O jauniausioji kvailutė Židiny ugnelę pūtė, Kepė žuvį, paplotėlį, Nešė broliui lauknešėlį. Ir prie ežero atėjus, Lauknešėlį pasidėjus, Ji kasdien broliuką šaukė, Net skambėdavo palaukė: - Ė!Ū!Ū! Bebenčiuk! Atsiirk, neužtruk! Šen, broleli, pietų! Šen žuvelių keptų!
Laumė ragana gauruota, Apsižergus ilgą šluotą, Kartą paežere jojo Ir voratinklius vyniojo. Tik išjojus į palaukę, Girdi: sesė brolį šaukia. Ir, pakreipus kreivą ausį, Laumė klausė, klausė, klausė... Vos kvailutė tik nuėjo, Sausos šakos sutraškėjo, Ir, išjojus į palaukę, Storalūpė laumė šaukia:
- Ė!Ū!Ū! Bebenčiuk! Atsiirk, neužtruk! Šen, broleli, pietų! Šen žuvelių keptų! Bebenčiukas pasistiepia Ir iš luoto atsiliepia: - Mano seselės, Mano jaunėlės, Plonas balselis, Kaip volungėlės. Žvejo brolelio Tu neapgausi, Aukso žuvelių Tu nebegausi Joja ragana gauruota Apsižergus ilgą šluotą, Ir, prijojus kalvę seną, Kalviui ragana lemena: -Kalvi, kalvi, Raudongalvi, Aš tau duosiu marių žuvį, Tu paplonink man liežuvį.
Kalvis kūju užsimojo Ir liežuvį jai suplojo. Laumė grįžta į palaukę Ir plonai kaip sesė šaukia:
Žvejas balso neatskyrė Ir prie kranto atsiyrė. Laumė žveją pasigavo Ir per girią nušuoliavo.
Takeliu per baltą smėlį Neša sesė lauknešėlį Ir, atėjus į palaukę, Brolį šaukia, šaukia, šaukia... Bet broliuko anei aido, Tik vėjelis aidą sklaido, Ir pamato ji meldyne Brolio valtį drebulinę. Verkia sesė ką daryti?.. Valty prašneka žuvytė:
- Leisk, paleisk mane, sesele, Aš parodysiu tau kelią, Pasakysiu kur broliukas, Striukas bukas Bebenčiukas.
Ji žuvelę auksažvynę Pliumt į vandenį meldyne. O žuvytė pasinėrė, Vandenėlio atsigėrė Ir, iškišus galvą, kalba:
- Ačiū, ačiū už pagalbą! Pereik girią ir giraitę, Rasi baltą obelaitę. Paėjėjus kelio galą, Rasi tu karvutę žalą. Ten pasuksi į keliuką, Rasi duonos kubiliuką. Kai praeisi duoną rupią, Pamatysiu sraunią upę. Pereik tiesiai per lieptelį, Ten surasi tu namelį, Sūriais, kumpiais paramstytą, Ir paparčiais uždangstytą. Tam namelyje broliukas, Striukas bukas Bebenčiukas.
Į namus kvailutė grįžta, O širdis iš skausmo plyšta. Ir apsako kur broliukas, Striukas bukas Bebenčiukas.
- Ką čia paistai, ką vėplioji? Pyksta sesė vyresnioji. Eik iškepti pagranduką, Aš surasiu Bebenčiuką.
Sesė, perėjus giraitę, Randa baltą obelaitę. Obelaitė šaką kelia: - Kur eini, gera mergele?
O sesuo piktai sušuko: - Ieškau brolio Bebenčiuko!
Obelėlė graudžiai kalba: - Eikš, mergele, į pagalbą! Vabalėliai šerdį graužia, Obuolėliai šaką laužia. Šen, mergele, šen rūtele, Krėsk nukrėski bent šakelę...
- Krėsiu... lauk! sesuo atšovė. - Griūk ir pūk, jei nepastovi!
O paėjus kelio galą, Randa ji karvutę žalą. Du ragus karvutė kelia: - Kur eini, gera mergele?
Jai sesuo piktai sušuko: - Ieškau brolio bebenčiuko!
O karvutė graudžiai kalba: Eikš, mergele, į pagalbą! Eikš, pamilši, eikš, pašersi Ir pienelio atsigersi.
- Milšiu, lauk! sesuo sušuko, Ir nuo karvės nusisuko.
-Kepsiu... lauk! sesuo sušuko Ir nuo duonos nusisuko. Ir, palikus duoną rupią, Ji priėjo sraunią upę. Žiūri lieptas netašytas, Klumpių padais nudaužytas.
Tas lieptelis jos maldauja: -Vilnys akmenis skalauja, Meldai prausiasi kas rytas, Tik aš vienas nevalytas... Įsibridus į upelį, Tu nuplauk mane, lieptelį.
-Plausiu... lauk! sesuo sušuko Ir pikta nuo liepto spruko. Pabėgėjusi į šalį, Randa krūmuose namelį, Sūriais, kumpiais paramstytą Ir paparčiais uždangstytą.
Žiūri laumė verda smalą, Bebenčiukas girnas kala. Laumės lūpa žemę siekia, Taršos kudlos nusidriekę. O prie kojų kaip angliukas Kiurkso juodas jos šuniukas.
-Ko čia vaikštai? rūsčiai niurna Laumė ragana pikčiurna. Eikš, man vandenio paduosi Ir kaltūną pašukuosi.
Laumė snaudžia ir linguoja, Sesė grėbliu ją šukuoja. Kai tik ragana užsnūdo, Bebenčiukas tuoj sujudo: Laumės šunį šmukšt po puodu, Kad nelotų, neišduotų...
Bėga brolis ir seselė, Kiek tik greitos kojos gali, Metę raganą nelabą. Ugi klauso žemė dreba...
Apsižergus ilgą šluotą Lekia ragana gauruota, Uosto pėdsakus šuniukas, Juoda juodas, kaip angliukas. Vos pribėgus lieptą klausia Laumė ragana pikčiausia:
-Liepte, liepte netašytas, Klumpių padais apdaužytas, Tu per dieną čia gulėjai, Ar mergelės neregėjai? -Vykis, vykis, - laumė girdi, - Čia prabėgo ta beširdė...
Vėl apžergus ilgą šluotą, Lekia ragana gauruota Ir, pasukus į keliuką, Randa duonos kubiliuką. Laumė ragana pikčiausia, Nekeptos duonelės klausia:
-Tešla, tešla iškorijus, Tešla, tešla išakijus, Tu per dieną čia pukšėjai, Ar mergelės neregėjai?
-Vykis, vykis, - laumė girdi, - Čia prabėgo ta beširdė...
Vėl apžergus ilgą šluotą, Lekia ragana gauruota, Ir lekuoja jos šuniukas Juodas juodas kaip angliukas. Pabėgėjus keilio galą, Randa laumė karvę žalą:
-Karve, karve, nemilžtoji, Kreivarage pamirštoji, Tu per dieną čia gulėjai, Ar mergelės neregėjai? -Vykis, vykis, - laumė girdi, - Čia prabėgo ta beširdė...
Dulka laumė per kalnelį, Kiek tik šleivos kojos gali. Nusileidus į pašlaitę, Randa baltą obelaitę:
-Obelie rūgšti, laukine, Tu rūgštesnė už rūgštynę, Tu stovėjai palei kelią, Gal regėjai tu mergelę?
-Vykis, vykis, - laumė girdi,- Čia prabėgo ta beširdė... Varsną kitą pabėgėsi Ir mergelę suturėsi.
Lekia ragana, šniokštuoja, Ir šuniukas vos lekuoja. Laumė capt bėglius abudu Ir į maišą juos įgrūdo. Parsinešusi užrišo Ir po lova pasikišo. Maišą saugojo šuniukas, Juodas juodas kaip angliukas.
Ir antra sesuo išėjo, Bet obels nepagailėjo, Nepamilžo ir karvutės Ir neiškepė duonutės... Laumė ją maiše užrišo Ir po lova pasikišo.
O kvailutė po palaukę Vaikštinėja, sesių laukia... Nesulaukus verkt pradėjo Ir ieškoti jų išėjo.
Greitai perėjus giraitę, Randa baltą obelaitę. Obelis viršūnę kelia: -Kur eini, gera mergele?
-Ieškau sesių ir broliuko, Striuko buko Bebenčiuko.
Obelėlė graudžiai kalba: -Eikš, mergele, į pagalbą! Vabalėliai širdį graužia, Obuolėliai šaką laužia. Pagailėk, gera mergele Ir papurtyk nors šakelę.
Liemenėlį sesė krečia. Obelėlė šlama: - Ačiū!
Paėjėjus kelio galą, Randa ji karvutę žalą. Du ragus karvutė kelia: -Kur eini, gera mergele?
-Ieškau sesių ir broliuko Striuko buko Bebenčiuko.
O karvutė graudžiai kalba: -Eikš, mergele, į pagalbą! Prižiaumojau žalio šieno, Negaliu panešti pieno.
Melžia žaląją kvailutė. -Mū! dėkoja jai karvutė.
Paėjėjus dar galiuką, Randa sesė kubiliuką. Kubiliukas tešlą kelia: -Kur eini, gera mergele?
-Ieškau sesių ir broliuko, Striuko buko bebenčiuko.
Duona rauda ir maldauja: -Niekas pečiun neįšauja.
Pagailėjus jos, mergaitė Tuoj rankoves pasiraitė Ir pašovė ją į pečių. Duona pukši: - Ačiū... ačiū...
Vos pakepus duoną rupią, Ji priėjo sraunią upę. Žiūri lieptas netašytas, Klumpių padais nudaužytas. Ėmė lieptas jos maldauti: -Šen, sesut, mane nuplauti!
Sesė daugel negalvojo Ir lieptelį numazgojo.
Kiek paėjusi į šalį, Randa krūmuose namelį, Sūriais, kumpiais paramstytą Ir paparčiais uždangstytą.
-Ko čia vaikštai? rūsčiai niurna Sesei ragana pikčiurna.- Eikš, man vandenio paduosi Ir kaltūną pašukuosi!
Laumė snaudžia ir linguoja, O kvailutė ją šukuoja Ir dainuoja jai lopšinę Apie klumpę geležinę...
Laumė klausės ir užsnūdo, O kvailutė tuoj sujudo, Greit atrišo laumės maišą Ir įkišo šunį kvaišą.
Bėga sesės ir broliukas, Striukas bukas Bebenčiukas. Apsižergus ilgą šluotą, Vejas ragana gauruota, Ir lekuoja jos šuniukas, Juoda juodas kaip angliukas. Vos pribėgus lieptą klausia Laumė ragana pikčiausia:
-Liepte, liepte, netašytas, Klumpių padais nudaužytas, Kur, sakyki, rąste bukas, Trys sesutės ir broliukas?
-Nežinau, - lieptelis sako, - Traukis, ragana, nuo tako.
Vos tik laumė kelia koją, Lieptas stačias atsistoja: -Nepraleisiu, storalūpe!
Laumė šlumši palei upę Ir, suradus seklią brastą, Greitai pūkšt į kitą kraštą. Vos pribėgus duoną, klausia Laumė ragana pikčiausia:
-Tešla, tešla, užraugtoji, Ir į krosnį pašautoji, Kur sesutės ir broliukas, Striukas bukas Bebenčiukas?
-Nežinau, - duonutė sako, - Traukis, ragana, nuo tako!
Šoko laumė linkui šilo, Kepalai kalnais iškilo. Pasispjaudė laumė delnus Ir pradėjo lipt į kalnus. Visą naktį lipo lipo, O iš ryto šlumšt nudribo.
Per tarpukalnes vingiuotas Joja ragana ant šluotos Ir, nujojus kelio galą, Randa ji karvutę žalą.
-Karve, karve neraliuota, Išvanosiu tave šluota. Kur sesutės ir broliukas, Striukas bukas Bebenčiukas?
-Nežinau, - žaloji sako, - Traukis, ragana, nuo tako, Nes ant ragų pakratysiu Ir bematant subadysiu!
-Obelie rūgšti, laukine, Tu rūgštesnė už rūgštynę, Kur sestutės ir broliukas, Striukas bukas Bebenčiukas?
Obelėlė laumei sako: -Traukis, ragana, nuo tako. Pro šakas tu nepralįsi, Bebenčiuko nepavysi.
Obelis šakas supynė: Kur žvelgi šakų tankynė. Kur pralįsti laumė žiūri, Lindo nosį įsidūrė... Nepralindo nė šuniukas, Juodas juodas kaip angliukas.
Bėga laumė į palaukę, Ugi žiūri valtis plaukia: Valty sesės ir broliukas, Striukas bukas Bebenčiukas.
Nepavysiu! nusigando Ir, parpuolusi ant kranto, Laumė ragana gauruota Laka vandenį mauruotą... Ir šuniuką lakti moko. Lakė, lakė, kol susprogo.
Grįžo sesės ir broliukas, Striukas bukas Bebenčiukas, Į trobelę savo seną Ir lig šiol linksmai gyvena.
