Mano senelė kaime gyvena,
Lesina gaidį, krosnį kūrena,
Sėja daržely rūtą ir mėtą,
Kad vasarėlę visą žydėtų.
Už kiemo vartų obelys žydi,
Senelė tarp jų tokia mažytė.
Dryža prijuostė, marga skarelė,
Kaip obelėlė mano senelė.
Apie močiutę- autoriaus nežinau, nes vaikas darželyje išmoko ir mane išmokino
Mano senelė kaime gyvena,
Lesina gaidį, krosnį kūrena,
Sėja daržely rūtą ir mėtą,
Kad vasarėlę visą žydėtų.
Už kiemo vartų obelys žydi,
Senelė tarp jų tokia mažytė.
Dryža prijuostė, marga skarelė,
Kaip obelėlė mano senelė.
Mano senelė kaime gyvena,
Lesina gaidį, krosnį kūrena,
Sėja daržely rūtą ir mėtą,
Kad vasarėlę visą žydėtų.
Už kiemo vartų obelys žydi,
Senelė tarp jų tokia mažytė.
Dryža prijuostė, marga skarelė,
Kaip obelėlė mano senelė.
Sveikos, mamytės. Besitvarkydama namus radau pernai pusbrolio dovanotą eilėraščių knygelę "Bičių skėčiai" - jis ją iliustravo, o autorė - Ona Jautakienė. Pamamniau - labiausiai patikusius galiu surašyt. Pastebėjau, kad jūs čia daugiausiai klasikiniais eilėraštukais dalijatės - šitie bus tikrai negirdėti.
Ugnelė
Gimė degtukui dukrelė -
Guvi raudonskruostė ugnelė.
Plevena, ant šono virsta.
Paglosčiau. Ir... nudegiau pirštą.
Dejuoklio dainelė
Ui ui! Oi oi!
Kas bus rytoj?
Ai, ai! Ajajai!
Neruošti namų darbai.
Švilpia vėjas kamine.
Braunasi po kepure.
Ui, ui, ui! oi, oi, oi!
Viskas bus gerai rytoj.
Nes ne mano šio dainelė.
Tai tik vėjas triukšmą kelia.
Kelionė
Per pūgą ir tamsą mes iriamės.
Pakeliais - žvaigždelės pabirusios.
Mirksi, vilioja ir šildo.
Nenaudėlį šiaurį nutildo.
Ratai vynioja apsnigtą kelią:
Ieškom padangėj savo žvaigždelės.
Pas močiutę
Kaip tau sekas,
Jazmine, žydėti
Palei seną
Močiutės klėtį?
Ar smagu tau
Šešėlį mesti
Vidur kiemo,
Skarotoji trešne?
Ar jauku, akmenėli,
Ar šilta
Gulėti prie
Šėtupio tilto?
Už ką, vandenėli,
Mazgoji
Močiutės
Įdiržusias kojas?
Pilnatis
Žėri sniegas.
Danguj - pilnatis.
Per šviesi sapnams
Ši naktis!
Mirksi žvaigždės.
Amsi šuva.
Knygoj -
pasakos pabiga.
Žiūri pri langą
Sena obelis.
Miegelis merkia
Ir man akis.
Kovo rūkas
Oi, smaguris - tas pilkas žvėris,
Kovo sniegą ryte suryja!
Tai - rūkas. Migla per naktis
Mažutėliais lašeliais lyja.
Švelniai skruostus drėkina,
Garbanas iškedena.
Blindžių sidabro kačiukai
Žiemužę iš girios gena.
Žiema prisėdo
Nuo šerkšno
Apkvaitę,
Juokias
Pušaitės.
Saulytė
Paglosto
Sužvarbusį
Skruostą.
Anta kelmo
Žiema prisėdo.
Pusny -
Nuvargusios pėdos.
Julius ir musė
Švaruolė musytė
Prausias ir prausias.
Apkiautėlio Juliaus
Purvinos ausys.
Supyko mamytė:
-Jliuk, ar ne gėda?
Nesiprausus nė musė
Prie stalo nesėda!
- Vanduo - toks negeras,
O muilas - pabaisa!
Nuo jų ne tik ausys, -
Ir akys užkaista!
Įšidęs Juliukas
Movė į rūsį...
O pieną išgėrė
Švaruolė musė.
Ugnelė
Gimė degtukui dukrelė -
Guvi raudonskruostė ugnelė.
Plevena, ant šono virsta.
Paglosčiau. Ir... nudegiau pirštą.
Dejuoklio dainelė
Ui ui! Oi oi!
Kas bus rytoj?
Ai, ai! Ajajai!
Neruošti namų darbai.
Švilpia vėjas kamine.
Braunasi po kepure.
Ui, ui, ui! oi, oi, oi!
Viskas bus gerai rytoj.
Nes ne mano šio dainelė.
Tai tik vėjas triukšmą kelia.
Kelionė
Per pūgą ir tamsą mes iriamės.
Pakeliais - žvaigždelės pabirusios.
Mirksi, vilioja ir šildo.
Nenaudėlį šiaurį nutildo.
Ratai vynioja apsnigtą kelią:
Ieškom padangėj savo žvaigždelės.
Pas močiutę
Kaip tau sekas,
Jazmine, žydėti
Palei seną
Močiutės klėtį?
Ar smagu tau
Šešėlį mesti
Vidur kiemo,
Skarotoji trešne?
Ar jauku, akmenėli,
Ar šilta
Gulėti prie
Šėtupio tilto?
Už ką, vandenėli,
Mazgoji
Močiutės
Įdiržusias kojas?
Pilnatis
Žėri sniegas.
Danguj - pilnatis.
Per šviesi sapnams
Ši naktis!
Mirksi žvaigždės.
Amsi šuva.
Knygoj -
pasakos pabiga.
Žiūri pri langą
Sena obelis.
Miegelis merkia
Ir man akis.
Kovo rūkas
Oi, smaguris - tas pilkas žvėris,
Kovo sniegą ryte suryja!
Tai - rūkas. Migla per naktis
Mažutėliais lašeliais lyja.
Švelniai skruostus drėkina,
Garbanas iškedena.
Blindžių sidabro kačiukai
Žiemužę iš girios gena.
Žiema prisėdo
Nuo šerkšno
Apkvaitę,
Juokias
Pušaitės.
Saulytė
Paglosto
Sužvarbusį
Skruostą.
Anta kelmo
Žiema prisėdo.
Pusny -
Nuvargusios pėdos.
Julius ir musė
Švaruolė musytė
Prausias ir prausias.
Apkiautėlio Juliaus
Purvinos ausys.
Supyko mamytė:
-Jliuk, ar ne gėda?
Nesiprausus nė musė
Prie stalo nesėda!
- Vanduo - toks negeras,
O muilas - pabaisa!
Nuo jų ne tik ausys, -
Ir akys užkaista!
Įšidęs Juliukas
Movė į rūsį...
O pieną išgėrė
Švaruolė musė.
QUOTE(Sazha @ 2008 03 18, 14:32)
Ugnelė
Julius ir musė
Julius ir musė
Sazha, labai gražūs eilėraštukai Ačiū 
Ačiū
gal galit ir man padeti? reikia ko nors apie melagiu diena ar eilerascio, arba pasakeles trumpos
Nežinau ar tiks, bet turiu štai ką( iš 1990m genio)
MELAGIŲ DAINA
Pykšt šaulys kiškelį, o tas - stryk Mėnulin
Ten kopūstus graužia ir po kelmu guli.
Lapė atsisėdus ant laktos užgrojo -
Tuojau pulkas vištų suktiniui sustojo.
Dviračiu sau gervė leidžias nuo kalnelio.
Žiogas gano briedžius ežere prie kelio.
Sraigė su kuprine aplink Žemę eina,
Rūko sau cigarą ir dainuoja dainą.
Kiaunė kepa duoną - kvepia visas šilas,
Silkės krūmuos gieda, o lakštutė - tyli.
MELAGIO PASAKAITĖ
Kartą nuėjau į mišką vytelių pintinei nusipinti. Išgirdau - netoliese kažin koks žvėris taip baisiai staugia, kad net medžiai siūbuoja. Nuėjau į tą vietą, žiūriu - kiškis pasiritęs vilką kd volioja, kad raičioja visomis keturiomis, o vilkas akis išvertęs iš baimės, kad kaukia, kad rėkia ir nepajėgia pasprukti. Priėjau artyn. Kiškis manęs išsigando ir atšoko nuo vilko, - tiek jį ir temačiau, - o vilkas atsikėlė visas aplamdytas ir su didele sarmata nudyrino į tankumyną.
J.Avyžius
MELAGĖLIO PASAKĖLĖ
Einu per lauką - ant kelio tabokinė. Atidarau. Joje kita, tik didesnė. Atidarau tą didesnę. Joje vėl kita, tik dar didesnė. Atidarau tą dar didesnę, joje skrynia, pilna gražiausio šilko rietimų! Iškėliau vieną rietimą, švyst aukštyn, tasai išsivyniojo ir pasidarė gražiausias takas iki pat debesų. Aš tuo taku kabarai aukštyn į dangų...
- Meluoji!
N.Mickevičiūtė
PASAKA APIE VERŠELĮ
Vienoj šaly,
toli, toli,
Gyveno princas vandeny.
Ir aš šaly toj gyvenau
Ir šitą pasaką žnau.
Turėjo princas žmoną gražią,
Labai į raganą panašią.
Išvyko jie į kitą šalį,
Pamatė ta žmona veršelį.
Ir užsimanė paragauti.
Ji tos mėsos veršelio, gauti.
Ėjo pjaut tarnai veršelį,
O veršelis strykt į šalį.
Tarnai gaudė jį lyg ryto,
Kol padangėje nušvito
Mėnuo, toks gražus, gražus
Ir į blyną panašus.
Ant gėlių rasa nukrito,
Ir tarnai miegot sukrito.
Nori miego ir veršelis,
Nebelaiko jo kojelės.
Karalienė laukia valgio,
Nesulaukus ieško dalgio.
Eis, papjaus pati veršelį
Ir suvalgys nors ir žalią.
Karalienė tik išėjo,
Tuoj veršelis nudundėjo,
Laiptais į jos miegamąjį
Ir duris dar užsidarė,
Kad jam niekas nemaišytų
Išmiegoti lig pat ryto.
-O toliau?
- Toliau kas buvo?!
Mūs veršelis nepražuvo!
Čia aš pasaką baigiu,
Nes meluot nebegaliu...
MELAGIŲ DAINA
Pykšt šaulys kiškelį, o tas - stryk Mėnulin
Ten kopūstus graužia ir po kelmu guli.
Lapė atsisėdus ant laktos užgrojo -
Tuojau pulkas vištų suktiniui sustojo.
Dviračiu sau gervė leidžias nuo kalnelio.
Žiogas gano briedžius ežere prie kelio.
Sraigė su kuprine aplink Žemę eina,
Rūko sau cigarą ir dainuoja dainą.
Kiaunė kepa duoną - kvepia visas šilas,
Silkės krūmuos gieda, o lakštutė - tyli.
MELAGIO PASAKAITĖ
Kartą nuėjau į mišką vytelių pintinei nusipinti. Išgirdau - netoliese kažin koks žvėris taip baisiai staugia, kad net medžiai siūbuoja. Nuėjau į tą vietą, žiūriu - kiškis pasiritęs vilką kd volioja, kad raičioja visomis keturiomis, o vilkas akis išvertęs iš baimės, kad kaukia, kad rėkia ir nepajėgia pasprukti. Priėjau artyn. Kiškis manęs išsigando ir atšoko nuo vilko, - tiek jį ir temačiau, - o vilkas atsikėlė visas aplamdytas ir su didele sarmata nudyrino į tankumyną.
J.Avyžius
MELAGĖLIO PASAKĖLĖ
Einu per lauką - ant kelio tabokinė. Atidarau. Joje kita, tik didesnė. Atidarau tą didesnę. Joje vėl kita, tik dar didesnė. Atidarau tą dar didesnę, joje skrynia, pilna gražiausio šilko rietimų! Iškėliau vieną rietimą, švyst aukštyn, tasai išsivyniojo ir pasidarė gražiausias takas iki pat debesų. Aš tuo taku kabarai aukštyn į dangų...
- Meluoji!
N.Mickevičiūtė
PASAKA APIE VERŠELĮ
Vienoj šaly,
toli, toli,
Gyveno princas vandeny.
Ir aš šaly toj gyvenau
Ir šitą pasaką žnau.
Turėjo princas žmoną gražią,
Labai į raganą panašią.
Išvyko jie į kitą šalį,
Pamatė ta žmona veršelį.
Ir užsimanė paragauti.
Ji tos mėsos veršelio, gauti.
Ėjo pjaut tarnai veršelį,
O veršelis strykt į šalį.
Tarnai gaudė jį lyg ryto,
Kol padangėje nušvito
Mėnuo, toks gražus, gražus
Ir į blyną panašus.
Ant gėlių rasa nukrito,
Ir tarnai miegot sukrito.
Nori miego ir veršelis,
Nebelaiko jo kojelės.
Karalienė laukia valgio,
Nesulaukus ieško dalgio.
Eis, papjaus pati veršelį
Ir suvalgys nors ir žalią.
Karalienė tik išėjo,
Tuoj veršelis nudundėjo,
Laiptais į jos miegamąjį
Ir duris dar užsidarė,
Kad jam niekas nemaišytų
Išmiegoti lig pat ryto.
-O toliau?
- Toliau kas buvo?!
Mūs veršelis nepražuvo!
Čia aš pasaką baigiu,
Nes meluot nebegaliu...
Kiškis sveikina kiškienę-
Gal skani bus vakarienė?
Gal kiaušinių nudažysim,
O nudažę - padaužysim?
Vai kiškienė su kiškučiais
Džiaugiasi gražiais margučiais
Ir net kiškiui jų pasiūlė-
Mat Velykos jau atdūmė!
* * * *
Jau Velykos atdundėjo
Ar griaustinį jau girdėjai?
Ar matei kaip kiškis bėga
Su krepšeliais paskui vėją?
Jis tave tikrai pagaus
Ir tada šiltai priglaus
Gal skani bus vakarienė?
Gal kiaušinių nudažysim,
O nudažę - padaužysim?
Vai kiškienė su kiškučiais
Džiaugiasi gražiais margučiais
Ir net kiškiui jų pasiūlė-
Mat Velykos jau atdūmė!
* * * *
Jau Velykos atdundėjo
Ar griaustinį jau girdėjai?
Ar matei kaip kiškis bėga
Su krepšeliais paskui vėją?
Jis tave tikrai pagaus
Ir tada šiltai priglaus
Šneka tėtis
Vyras aukštas:
-Auk, sūnau,
Nebūk kaip šaukštas
Būti aukštas ketinu
Toks maip šaukšas
Milžinų...
************
Dzig dzig dzig ant tėčio kojų
Lyg ant žirgo Vilniun joju
Švyst mane ranka tvirta
Ir skrendu kaip raketa
- Oi, tėveli, - jam šaukiu
-Aš į kosmosą lekiu
*************
Ta mamytė, ta mama
Susiraukia bardama
Ir raukšlelių ant kaktos
Jai daugėja nuolatos
Gal patrinti lapais mėtų
Kad raukšlelių nedaugėtų?
Gal atnešti aspirino?
Gera vaistą vaikas žino -
Jei vaikai geručiai augs
Mamos niekad nesirauks
Gaila, nebepamenu autoriaus, o knygelę kažkur per kraustymusis prateriojom. Gal kas žino, pažino? Taip norisi mažiukui gražių eilėraštukų
Vyras aukštas:
-Auk, sūnau,
Nebūk kaip šaukštas
Būti aukštas ketinu
Toks maip šaukšas
Milžinų...
************
Dzig dzig dzig ant tėčio kojų
Lyg ant žirgo Vilniun joju
Švyst mane ranka tvirta
Ir skrendu kaip raketa
- Oi, tėveli, - jam šaukiu
-Aš į kosmosą lekiu
*************
Ta mamytė, ta mama
Susiraukia bardama
Ir raukšlelių ant kaktos
Jai daugėja nuolatos
Gal patrinti lapais mėtų
Kad raukšlelių nedaugėtų?
Gal atnešti aspirino?
Gera vaistą vaikas žino -
Jei vaikai geručiai augs
Mamos niekad nesirauks
Gaila, nebepamenu autoriaus, o knygelę kažkur per kraustymusis prateriojom. Gal kas žino, pažino? Taip norisi mažiukui gražių eilėraštukų
la_bamba, tie eilėraštukai yra Anzelmo Matučio
Sveikos mamos, gal galite padėti sukurti ketureilį apie dantukus, mergaitei reikia į darželį, o taip niekas į galvą nelenda. 
QUOTE(igveta @ 2008 04 03, 16:53)
Sveikos mamos, gal galite padėti sukurti ketureilį apie dantukus, mergaitei reikia į darželį, o taip niekas į galvą nelenda.
Na sioka tokia pirma mintis
Gal ka panaudosit? Turime burnoj dantukų,
Daug mažų baltų perliukų,
Valgom, kremtam saldainius,
Tortus ir pyragėlius.
Štai šiandien gavau ledų !:
- oi oi oi, nebegaliu .
Kaip suskaudo man dantuką,
Kas gi tai galėtų būti?
