kiek zmoniu tiek nuomoniu. o mano nuomone yra tokia:pirmiausia manau turi buti dvieju vienas kita mylinciu zmoniu begalinis noras tureti vaika(savo,tavo,globojama, ivaikinta tai neturetu buti svarbu !),teveliai pirmiausia turi gerai patys su savim padirbeti, turei stiprius susiformavusius gyvenymo prioritetus.
man nesuvokiama kaip jei augini ivaikinta vaika ir nuolat galvoji ar ne perdaug meiles jam duodi ir ar neskriaudi taip savo vaiku. pirmiausia apie tai turi galvoti pries isivaikinima, antra dalinti meile ir ismatuoti kiek zmogus jos gauna neimanoma. as pati jauciausi be galo nuskriausta tevu meiles atzvilgiu kai gime mano tikra sesuo, man visada atode kad tevai ja labiau myli,nors tai tebuvo mano vaikiskas vyreniojo vaiko egoizmas, tevai beprotiskai mylejo mus abi !
as manau kad pirma reikia ismokti nesureiksminti paciam vaikui kad jis ivaikintas ir del to jis kitoks. tiesiog jis kitom aplinkybem atejo i si pasauli.aplinkui tiek daug issiskyrusiu zmoniu, kurie tuokias antra, trecia karta. tose santuokose gimsta vaikai,labai daznai jie buna vienos mamos bet skirtingu teciu vaikai, ir jei zmones tuos vaikus pradeda skirstyti i mano ir tavo, tai suaugusio zmogaus mastymu cia mazai kvepia.
mes nepasirenkam kas bus musu tevai, broliai, seserys,vaikai mes tiesiog ismokstam pamilti juos tokius kokie jie yra
mes tiesiog atliekam kiekvienas savo misija sitam gyvenime, ir vaikus auginam ne sau, jie suauga ir iseina kurti savo gyvenymu, ir suauge tik jie patys nusprenzia kiek daznai jiems lankyti tevus, kurie jiems padejo TAPTI tokiais kokie jie yra
o apie genus as galvoju panasiai kaip apie karma. jei tau skirta susirgti kokia tai liga, tai tu ja ir sirgsi, net jei tavo tevu genai patys idealiausi.
ir dar jei zmogus jaucia kad isivaikines vaika nemokes uzmirsti kad jis ivaikintas ir del visu bedu nustot kaltinti jo atejimo buda i si pasauli, tada gal geriau to isvis nedaryti?
su sventem visus
