Aukseklaipeda, pasakyti tau ačiū, tai .... na nepasakyti nieko, bet .... ačiū
mano riteris valgo bulvių košę ir sako, "mama, kai žmogus gimsta, jis miršta", nu ir sėdžiu aš, tyliu ir dar, tarsi jau rašiau, kaip kartą sėdėdamas man ant rankų jis pasakė: " mam, o kur Dievas" sakau, manau visur, jis žiūri ir sako, "bet aš jo niekur nematau" ....
Hiperiukų svetainėje buvo parašyta, vaikai, kurie netelpa savy, netelpa ...
Intelektas aukštas, jis padeda jam rasti vagą savo kalnų upei, bet ji vis tiek jam per siaura.
Ir dar dėl sportinės veiklos, aš irgi pagalvojau, kad val kidy gyme jam kaip raidė "m" jo dienotvarkėje pavadinimu "pkdklsjbsjyrliuaegrvzz", tai jei jos nebus, tai nebus, jis NEIŠSILIEJA, tas procesas nuolatinis, kaip pienas, kuris gaminasi žindant. (bet tai išeitis kažkur jį nuvesti) Aš vedu jį į karatė, ten juos moko susikaupti, pasisveikinti pagal visas jų taisykles, būti ramesniems, laukti, gerbti, jam patinka, apšilimą jis praleidžia (trenerė puiki
, sakė, jam tiesiog nuobodu, padėkojau jai už toleranciją ir supratimą) (apšilinėja namie), bet po to daro viską tobulai, kaip sakė trenerė (aišku, tik tada, kai nori), na taip, tarsi būtų sportininkas be jokių pasiruošimų ir apšilimų. Ir dar jam nerealiai patinka boksuotis, man regis tai gera pritvinkusios energijos (neagresyvi) išraiška (siūlė berods Aukseklaipeda boksą, daug apie tai galvojau, ir sportas, ir pagarbi kova). Nori į baseiną, bet oi kaip nelengva viską suderint, taigi nardo namie (išbūna po vandeniu apie 13 sek
)
Aš mąstau filosofiškai, jis ir aš turim praeiti šį kelią, reiškia mes taip pasirinkom, reiškia tai prasminga mums, reiškia mes augam ir tobulėjam, "negali pakeisti dalykų, pakeisk požiūrį" kartoju sau kasdien.
per vakariene mums buvo parodyti 5 pratimai iš karatė, padainuota daina, paglostyta mano galva, pasimatuoti šarvai, ir kai mano vyrui jau pradėjo "nusibosti"(namuose yra taisyklė valgymo metas- visi prie stalo, jis ją žino), aš sakau, jam tiesiog taip yra, jis nori valgyti, bet kitaip negali, labai ramu pasidarė, bet ta ramybė, ji tokia trapi ...
Ir dėl dingimų, maniškis buvo išėjęs ne kartą, 1 kartą, jau rašiau, 3 metų. prieš sav po treniruotės vyras pasakė, kad vėl dingo, rado jį jau gerokai nuėjusį, prie saldainių kiosko lauke, (nuo moksleivių rūmų kokie 200 metrų), vyras sako tikrai pyktelėjo, nes visai nežinojo, kur ieškoti, ar rūmuose, ar lauke, rado.
klausiu jo vakare ramiai, kur buvai dingęs, kodėl išėjai nieko nesakęs, mam, sako, bet juk tėtis ŽINO kur aš, jis tikrai taip galvoja, jis nedaro nieko pikto ar neapgalvoto, ar numatytai negero, jis galvoja, kad jei žino jis, žinom ir mes, sunkiai jam aiškinau, kad tėtis nežino .... žodžiu, pasaulis pagal riterį ....
P.S. Aukseklaipeda, labai gražios mandalos, aš vis dažnai galvoju, kad tokiems vaikučiams iš tikrųjų reikia ieškoti ne "iškrovos" vietų, o susikaupimo ir ramybės pamokų .