QUOTE(vario @ 2007 11 17, 10:33)
Alcemie, sveika Senai matyta Kaip tau sekasi, kaip mažasis?Papasakok.
Žinau, kaip jūs, pilka, neringule, jautčiaties Aš pirmą kartą (o tas buvo labai senai), susiradus čia SM, šitokį skyrelį irgi verkiau. Verkiau ir džiaugsmo (egoistiška, bet...) iš džiaugsmo, kad aš ne viena. Kad vadinasi, aš ne pati blogiausia mama, o mano vaikas nėra nenormalus, kad tokių kaip mano šeima yra dar
Laikykities mergaitės Laikykities, nes kitos išeities nėra. Kad ir kaip būtų tai baisu suprasti, bet NĖRA. Hiperaktyvumas niekur ir niekada nedingsta. Galima išmokti su juo gyventi, gali būti geresnių gyvenimo periodų, gali būti labai sunkių, bet hiperaktyvumas liks. Ir sunkins bet kokius, kiekvieno žmogaus gyvenime iškylančius momentus ir problemas.
Antra, jūsų vaikai nieko nedaro tyčia (na, žinoma, kartais daro, bet tiek pat, kiek ir nehiperaktyvūs vaikai ), negalima vaiko kaltinti, kad jis toks , o ne kitoks. Jei vaikas nešiotų akinukus, būtų trumparegis, negi jo dėl to nemylėtumėte?
Ir trečia, reikia nustoti kaltinti save - jūs nekaltos, kad vaikiukai turi šį sutrikimą
Labai svarbu artimų žmonių palaikymas, nuosavo vyro parama. Jei tai turite - vadinasi jums jau lengviau Ir poilsis (kalbu apie moralinį poilsį) -palikit savo vaiką močiutei ir dūmkit su vyru į naktinį klubą.
Ir pabaigai pasakysiu - žinau, kad viskas ką aš čia rašinėju yra tik teorija. Praktikoje viskas žymiai sunkiau. Aš irgi neideali mama. Kartais būnu labai bloga Nesivaldau. Neturiu kantrybės. Kartais būnu blogesnė negu mano vaikas
Aš su žiogo hiperaktyvumu Lietuvoje nesusitvarkiau. Kai mokykloje viskas pasidarė pernelyg įtempta, kai prasidėjo atviri grąsinimai mano vaikui, atsirado galimybė išvažiuoti į Švediją (galvoju, kad čia Dievulis uždaręs duris man - atvėrė langą), viską metėm ir išvažiavom. Išvažiavom pačiu laiku, nes dar kokios pora savaičių ir maniškį būtų su laikraščiais ir televizija kuo nors apkaltinę.
Čia mums viskas gerai. Vaikas geria vaistukus, mokykloje yra mylimas ir vertinamas. Labai pagerėjo vaiko savęs vertinimas, nebeliko noro nusižudyti.
Nesakau, kad jau viskas, kad hiperaktyvumo nėra, problemų nėra. Yra. Maniškiui 12, taigi prie hiperaktyvumo prisidėjo dar ir paauglystė O tai jau kaip atominė bomba bet mes nepasiduodam. Kaip mano diedas sako "jei reiks tai ir už plaukų tempsim vaiką į viršų, bet žmogų iš jo padarysim"
Daug prirašiau. Nežinau ar ką supratot, bet jei kils klausimų - rašykit. Mergaitės pas mus ugnį vandenį perėję - tikrai padės. Ir susitikit su Alchemie ir kitom mamytėm, tai puikuis psichologinis momentas pasidalinti savo skausmu.
Sekmės jums.
Žinau, kaip jūs, pilka, neringule, jautčiaties Aš pirmą kartą (o tas buvo labai senai), susiradus čia SM, šitokį skyrelį irgi verkiau. Verkiau ir džiaugsmo (egoistiška, bet...) iš džiaugsmo, kad aš ne viena. Kad vadinasi, aš ne pati blogiausia mama, o mano vaikas nėra nenormalus, kad tokių kaip mano šeima yra dar
Laikykities mergaitės Laikykities, nes kitos išeities nėra. Kad ir kaip būtų tai baisu suprasti, bet NĖRA. Hiperaktyvumas niekur ir niekada nedingsta. Galima išmokti su juo gyventi, gali būti geresnių gyvenimo periodų, gali būti labai sunkių, bet hiperaktyvumas liks. Ir sunkins bet kokius, kiekvieno žmogaus gyvenime iškylančius momentus ir problemas.
Antra, jūsų vaikai nieko nedaro tyčia (na, žinoma, kartais daro, bet tiek pat, kiek ir nehiperaktyvūs vaikai ), negalima vaiko kaltinti, kad jis toks , o ne kitoks. Jei vaikas nešiotų akinukus, būtų trumparegis, negi jo dėl to nemylėtumėte?
Ir trečia, reikia nustoti kaltinti save - jūs nekaltos, kad vaikiukai turi šį sutrikimą
Labai svarbu artimų žmonių palaikymas, nuosavo vyro parama. Jei tai turite - vadinasi jums jau lengviau Ir poilsis (kalbu apie moralinį poilsį) -palikit savo vaiką močiutei ir dūmkit su vyru į naktinį klubą.
Ir pabaigai pasakysiu - žinau, kad viskas ką aš čia rašinėju yra tik teorija. Praktikoje viskas žymiai sunkiau. Aš irgi neideali mama. Kartais būnu labai bloga Nesivaldau. Neturiu kantrybės. Kartais būnu blogesnė negu mano vaikas
Aš su žiogo hiperaktyvumu Lietuvoje nesusitvarkiau. Kai mokykloje viskas pasidarė pernelyg įtempta, kai prasidėjo atviri grąsinimai mano vaikui, atsirado galimybė išvažiuoti į Švediją (galvoju, kad čia Dievulis uždaręs duris man - atvėrė langą), viską metėm ir išvažiavom. Išvažiavom pačiu laiku, nes dar kokios pora savaičių ir maniškį būtų su laikraščiais ir televizija kuo nors apkaltinę.
Čia mums viskas gerai. Vaikas geria vaistukus, mokykloje yra mylimas ir vertinamas. Labai pagerėjo vaiko savęs vertinimas, nebeliko noro nusižudyti.
Nesakau, kad jau viskas, kad hiperaktyvumo nėra, problemų nėra. Yra. Maniškiui 12, taigi prie hiperaktyvumo prisidėjo dar ir paauglystė O tai jau kaip atominė bomba bet mes nepasiduodam. Kaip mano diedas sako "jei reiks tai ir už plaukų tempsim vaiką į viršų, bet žmogų iš jo padarysim"
Daug prirašiau. Nežinau ar ką supratot, bet jei kils klausimų - rašykit. Mergaitės pas mus ugnį vandenį perėję - tikrai padės. Ir susitikit su Alchemie ir kitom mamytėm, tai puikuis psichologinis momentas pasidalinti savo skausmu.
Sekmės jums.
Labas, labai gražiai parašei. Net visos problemos šiek tiek lengvesnės atrodo. Tau labai pasisekė, kad jūs visa šeima tvirtai laikotės. Dar ir kitoms tvirtybės truputį nubyra.
O kokius vaistus geria berniukas ? Man gydytoja minėjo, kad galima skirti , bet kaina 300 Lt mėnesiui
O mes irgi gyvenam toliau. Kartais lengviau, kartais sunkiau. Merginos, ar leidžiat savo vaikiukus į kokius nors sportus? Jei taip, tai į kokius?