Meilė blėsta?

aš suprantu tavo vaikiną, nes mano tėvai mano MB irgi nelabai mėgsta (tiksliau mama), o jis tą puikiai jaučia savo širdimi. Suvokiu, jog tavo MB žlugdo tėvų nusistatymas prieš jį, patarčiau su mama pakalbėti ta tema, paaiškinti, kad toks tavo pasirinkimas, kad ji turi jį gerbti, juk visi mes esam vienodai žmonės.
Simpatiją pamiršk, neleisk, kad ji išmuštų tave iš vėžių (juk visada sunkiausia saugoti ištikimybę santykiuose, tad nesileisk sugundoma, jei žinai, kad turi jau tai, ko tau reikia ir ko siekei - savo MB). Nes aš esu įsitikinusi, kad yla visada išlenda iš maišo, jei bandai ką nors nuslėpti. Tačiau smagu, jog išsipasakojai savo dvejones vaikinui ir abu šįtą išsiaiškinot. O širdelė kirba dėl simpatijos greičiausiai todėl, kad esi primiršusi aistrą savo mylimajam. Patariu abiems aplankyti ką nors įdomaus, pakeisti kasdienybę, atrasti naujų temų pokalbiams, pamatysi, kai vėl staiga susižavėsi tik Juo. jetau, kiek sykių aš buvau iš naujo įsimylėjus savo MB! Kartais užtenka tik paprasto, bet nuoširdaus poelgio, šilto žodžio ar palaikančio žvilgsnio... tad nepameskit viens kito, pabūti atskirai - ne išeitis, mano manymu... beje, šitai man MB irgi yra siūlęs, manydamas, duoti laiko man apmąstyti savo abejones, gerai, kad nesutikau... nes abejones panaikinti gali, tik kasdien su jom susidurdamas ir matydamas kur link jos krypsta, o pabuvus atskirai tos abejonės tiesiog pamirštamas, kaip ir žmogus, kėlęs abejones...

na, man tai buna tokiais periodais... kartais atrodo, kad myliu ir salia pats geriausias... o kartais pradedu tuo abejot ir zmogus esantis salia pradeda erzint...

as jau 2 menesius kenciu abejinguma baisiai noriu, kad jausmai sugriztu, nes mes puikaii tinkame bvienas kitam ir isimyleje be proto buvom, viena diena eme ir isijuge saltumas jis labai isgyvena, nori , kad sugrizciau pas ji, as tiap pat noriu, tik nezinau, kaip atgaivinti priblesusius jausmus, jausmas lyg man gerai vienai, bet trauka isliko milziniska
Papildyta:


o ka turi omeny perdiodais? blogai darau bet vis tiek smalsu palyginti savaji saltumo perioda- 2 men bevei, man tai labai daug atrodo, bet vilties dar vis tiek neprarandu

Aš manau, kad visi ir visokie "periodai" yra natūrali bet kokių santykių dalis. Pati stengiuosi jų nesureikšminti. Jei ima atrodyti, kad gal atsibodom vienas kitam - dažniau susitinku su draugėm ar susirandu kitos veiklos be jo, o po kurio laiko vėl viskas gerai, o tada dažniausiai užeina ir "fantastiškas periodas" Žinau, kad ir jis netruks amžinai, todėl stengiuosi juo džiaugtis. O paskui vėl būna gerai, tada - kažkaip neaišku, o po to - vėl gerai. Ir taip vis ratu ir ratu. Manau, kad meilė yra apsisprendimas mylėti, nepaisant jokių "periodų" ir kitų sunkumų ar nepatogumų. Kai šitaip žiūri, tai nekeli sau klausimo, ar čia bėgt, ar "iškęst", ar kitą susirast...

kažin kaip sekasi gintariuxxi???....

sutinku, juk meile ir santykiai eina etapais. juk negali butu po 5 m. draugystes tokie pat jausmai, kaip ir po 5 savaiciu. zengiam toliau, ir meile keiciasi, ir zmones.

Vaikstinejau, ziurinejau po foruma skaiciau jusu zinutes ir uzsinorejau pati pasipasakoti. Mes su vaikinu draugaujame jau beveik du metai. ir stai pradejau kelti sau klausima, o gal visdelto tai tik prisirisimas?Nera jis toks, apie koki as svajojau kaskada. pavydziu ir jums merginos kurios gali pasigirti,, kad jis supratingas, isklausantis, paguodziantis.. as to pacio pasakyti negaliu, kad ir kaip noretusi. Tiesa sakant kartais jauciosi apgailetinai nes kai prisimenu kiek jis man yra atsiprasant pasikes tai toks siutas paima. as tiek kartu jam atleidus tokiu nesamoniu, o ka as sulaukiu? nieko... siaip jau nesam tokie vaikai man 20 jam 23, nors jis manau niekada ir nebesuauks.. praleidziame daug laiko kartu, todel butu galima sakyti kad rutina viska galina, bet paskutiniu metu daznai isvazinejo i uzsieni atrodo turetume pasiilgt vienas kito, bet as neprisiverciu saves apsisprest! atrodo pasiilgstu, atrodo viskas gerai, bet kai pamastau is kitos puses prisimenu visas kiaulystes norisi bekt nuo ji kuo toliau. tevai vos ne apie vestuves kalba, o man net pagalvot nesinori. na gal ir noretusi, bet su juo as jos neisivaizduoju.. nezinau, laikau save per daug neapsisprendusia. visdelto man jis buvo pirmas, sunku butu viska pamirs, baisu likt vienai, jau nebe tokia, kokia buvau, baisoka kad galiu nei nerast to tinkamo, o ir siaip buve ir graziu tu akimirkiu.. taip ir sedziu apsiasarojus ir pasimetus, tipo laukiu sugrystancio, bet istikruju as pati nezinau ko laukiu.... gal ir juokingai is sono situacija atrodys jum, bet man paciai kaip sunku...

jei neisivaizduoji su vaikunu savo ateities, tai koks cia gyvenimas kartu? man atrodo nusivertini save ir bendraudama tik su juo manai kad daugiau vaikinu nera. svarbiausia pasitiketi savimi, rasi tu tikrai kita savo pusele, daug vaikinu aplink patikek

Paryškinau esminę tavo klaidą: jūs esat VISIŠKI vaikai. Tu tik neįsižeisk, dievaži nenoriu tavęs ir tavo santykių su draugu sumenkinti dėl jauno amžiaus. Visaip pasitaiko, kartais ir tokio amžiaus žmonės būna labai brandūs ir sąmoningi, bet tu kaip tik skundiesi draugo nebrandumu. Be to, tokio amžiaus tikriausiai esate finansiškai priklausomi nuo tėvų ir dar aiškiai neįsivaizduojate savo ne tik šeimyninės, bet ir profesinės ar šiaip gyvenimiškos ateities: dar nebaigėte mokslų, neįgijote profesijos, jei ir turite darbą, tai tik kokį nors studentišką laikiną uždarbiavimą, o ne tikrą karjerą, neturite savo namų, jokių santaupų, nemokate savarankiškai tvarkyti buities (na, šiek tiek mokate, bet dar nemėginote patys vieni būti už ją atsakingi), planuoti pinigų ir laiko, labiausiai rūpinatės pramogomis ir laisvalaikio pomėgiais, tiesa? (Aš čia spėlioju, prisimindama save tokio amžiaus ir matydama kitus žmones, nevaizduoju visažinės, tad dar kartą - neįsižeisk, aš čia geruoju, galbūt kaip tik norėsi pasitikrinti, ar visi šie išvardinti dalykai tau apskritai atėjo į galvą.)
Labai stebiuosi jūsų tėvais - kaip galima kalbėti apie vestuves tokioje situacijoje? Dar suprasčiau, jei judu kalbėtumėte - svajoti jums kaip tik ir priklauso, bet juk tėvai turėtų būti labiau patyrę ir geriau suprasti, ko reikia šeimyninio gyvenimo pradžiai...
Be to, sakai, kad jis tau "pirmasis" - nežinau, ar turi galvoje pirmasis seksualinis partneris, ar tiesiog pirmas rimtas vaikinas, ir tai ne taip ir svarbu. Būna, kad žmonės ilgai ir laimingai gyvena su savo pirmąja meile, bet dažniau nebūna. Kai aš išsiskyriau su savo pirmąja meile (po penkerių metų draugystės, labai skaudžiai, žinoma), mano mama man pasakė: kiekviename gyvenime būna "repeticija". Aš dar pridurčiau, kad dažniausiai ir ne viena. Taip, kaip reikia išmokti tvarkyti pinigus ar buitį, taip reikia išmokti ir kurti vyro ir moters meilę. Ir dažniausiai iš pirmo karto nepavyksta. Žinoma, tuo tarpu skaudu, bet, patikėk, dažniausiai išeina į gerą.
Tai nereiškia, kad turi skubiai mesti savo draugą. Matai, aš apskritai manau, kad tokio dalyko patarti negalima (išskyrus tais atvejais, kai matai, kad žmogus toje poroje yra kaip nors akivaizdžiai skriaudžiamas - mušamas, išnaudojamas, žeminamas ar pan.), nevalia prisiimti tokios atsakomybės už kito žmogaus gyvenimą. Todėl tau sakyčiau įjungti protą: ar visas tas džiaugsmas, kurį teikia jūsų draugystė, atperka nemaloniąsias jos puses? Šiuo atveju pamiršk baimę likti vienai ir visus kitus neracionalius jausmus - jie nėra nepagrįsti, bent jau pagal vidinę tavo emocijų logiką, bet iš tikrųjų turi dar kokius 20 metų susirasti kitą vyrą ir pagimdyti vaikų (čia toks apytiksliai objektyvus biologinis kriterijus). Tuo pačiu pamiršk bet kokias ten vestuves ir įsipareigojimus visam gyvenimui: ar DABAR, ŠIANDIEN šitas žmogus tavo gyvenimą labiau puošia, ar labiau teršia? Jei teršia - taip jam ir pasakyk, ir galbūt, jei jis prašys ir norės, suteik jam dar vieną progą pasitaisyti, bet ne daugiau. Jei vis dėlto išsiskirsit, žinok, kad artimiausius ketverius, penkerius, o gal ir visą dešimtį metų gali būti ir visai be vaikino, nes yra tiek reikalų, kuriuos reikia "sutvarkyti" šiame amžiuje, kad nuobodžiauti tikrai neteks: mokytis, ieškoti draugų ir draugių bei stiprinti jau esamas bičiulystes, keliauti, domėtis viskuo, linksmintis, sentimentaliai sakant - ieškoti savęs. Ir kai tose paieškose lyg netyčia, lyg savaime atsiras kitas žmogus, kuris AIŠKIAI neš daugiau laimės, negu skausmo, štai tada laikas pradėti galvoti ir kalbėti apie ką nors, kas truktų ilgiau negu iki kito savaitgalio.
Tikiu, kad tau sunku. Tik žinok, kad nesi nendrė vėjyje, gali ir pati spręsti, kiek tau kentėti. Ir būtinai susirask gerą draugę, su kuria visada galėtum apkalbėti visus bernus. Žinok, labai padeda

Super, schade Tokio nuosirdaus ir tikrai prasmingo, patariancio konkreciam nariui posto dar niekada SM neteko skaityti

Butinai pasinaudoki patarimais, Esante.

Schade, NUOSTABIAI, labai protingai viską pasakėte. Tai, ką perskaičiau, buvo naudinga ir man