Šuns narvas

Naudosite namie? Jei neilgam paliksite, tada užtenka, kad šuo nevaržomas galėtų atsistoti(nepalenkęs galvos ar pan.), apsisukti, atsigulti. Žodžiu nuo nosies galiuko iki uodegos pradžios - ilgis, aukštis - nuo žemės iki ausų galiukų. Jei namuose, gali būti ir didesnis(ypač jei šuo gaus ilgėliau jame pabūti).

Mes irgi turejom narva. Namie jis grozio nepridave, bet papuosem ir visai zaismingai atrode. Jai pasidare savotiskas zaidimu kampelis.
Mano maziausios per lietu net su pagaliu neisvysi. Tik pradarai duris, pamato kad slapia ir sedi. Nerupi jai jokie reikaliukai. O pratinama buvo nuo mazumes.

Jekaterina Pšeničnaja

RASTINUKĖ

Ji atsirado pas mus atsitiktinai. Išėjus pasivaikščioti su pirmuoju savo šunimi, aptikau mažą purviną padarėlį, gailiai cypiantį iš tuščios dėžės. Apžiūrėjusi pamačiau, kad kairė priekinė šuniuko letena sužalota (geriausiu atveju – išnirimas, blogiausiu – lūžis).
Pasakysiu teisybę: kad ir kaip buvo gaila šuniuko, aš ne iš karto pasiryžau pasiimti jį namo (abu su vyru dirbame, dažnai – iki vėlumos; nuolat važinėjame į komandiruotes; šuniukas taptų antru šunimi namuose; prieš metus atlikome brangiai kainavusį remontą ir t. t.). Taigi buvo pernelyg daug nepalankių aplinkybių. „Už“ buvo tik vienas argumentas: pilnos baimės ir skausmo akys, nesiliaujantis cypimas ir nerangus bandymas nušliaužti tolyn nuo ištiestos rankos.
Grįždama namo aš tai įkalbinėjau save „užmiršti“ (juk visų benamių šunų nepriglausi), tai imdavau kurti planus, kur įrengsiu guolį naujam gyventojui (kur vienas, ten ir du - nieko baisaus). Prie pat namų sugalvojau išeitį: paklausiu vyro, ar jis norėtų priglausti šuniuką. Kaip jis pasakys, taip ir bus (velniai griebtų, kartais taip nesinori priimti lemiamų sprendimų!).
Išklausęs mano pasakojimo, vyras paklausė tik vieno: ar aš suprantu, kad jei šuniukas rimtai sužalotas – tai jis pasiliks mūsų namuose visam laikui? {} Aš kaip pirmokė prieš griežtą mokytoją atsakiau: „Taip“. Tuomet vyras ramiai tarė: „Važiuosim pas veterinarus.“ Nors vėliau vyras prisipažino, kad jį padėjo įkalbėti ne tiek šuniuko istorija, kiek nelaiminga mano veido išraiška, ir sutiko jis tik todėl, kad bijojo, jog aš tuoj tiesiog pravirksiu – dabar iš dviejų mūsų šunų būtent Niusia yra „jo šuo“.
Vargšė mažylė! Kaip ji cypė ir stengėsi nušliaužti tolyn, kai norėjau paimti ją ant rankų! Kiekvienas judesys kėlė jai skausmą ir ji cypė dar garsiau. Kai pagaliau paėmiau ją ant rankų, paaiškėjo, kad sužalota ne tik jos priekinė, bet ir užpakalinė letena. Kuo atsargiau įtaisėme ją automobilyje ir... vargšas šunytis tučtuojau užmigo! Atsipalaidavusį ir jau nebecypiantį šuniuką atvežėme pas gydytojus, kurie apie tris valandas triūsė prie jo sulaužytų letenų - rinko kaulų skeveldras, siuvo, gipsavo... Pateikdami mums sąskaitą, gydytojai susidrovėję pasakė, kad jie neturi teisės visai neimti iš mūsų pinigų, tačiau gali leisti sau neįskaičiuoti jų asmeninio uždarbio...
Kai iš operacinės išnešė murziną (tai buvo dar labiau pastebima baltų tvarsčių fone), dar neatsigavusį nuo narkozės padarą, mes supratome, kad mūsų šeima pagausėjo.
Vardą naujajai šeimos narei išrinkome greitai. Jau po savaitės supratome, kad šis netikėtas stebuklas – ne kas kita, kaip NIUSIA, nepaprastai meili, betarpiška ir nerangi. O svarbiausia, ji – didžioji griovėja.
Viešpatie, kiek ji sugadino mums nervų! Šuniukas namuose – tai visada mažas taifūnas, tačiau Niusia buvo „šuniukas kvadratu“. Ji graužė viską, ką įmanoma graužti, lauke ji rankiojo viską, ką įmanoma praryti, ji draskė nagais viską, ką įmanoma apdraskyti.
Per šešis mėnesius ji tris kartus sugraužė šaldytuvo laidus, du kartus perkando antenos laidus, o kiek sugadino avalynės, aš tiesiog neskaičiuoju.
Tai buvo stichinė nelaimė, kurios negalėjo sulaikyti jokios kliūtys. Ji sugebėdavo sulaužyti organinio stiklo plokštes, kuriomis uždangstėme elektros prietaisų laidus. Ji prasibraudavo pro baldų barikadas, kad galėtų įlįsti į spintą ir ją nusiaubti. Ji paeiliui nuversdavo nuo palangės visus gėlių vazonus (o mes naiviai galvojome, kad ji negali jų pasiekti). Ji atplėšdavo prikaltą kiliminę dangą, kad galėtų pasiekti po ja esantį antenos laidą. Ji apgraužė visus kampus, kuriuos įmanoma apgraužti. Ji pavertė mūsų buto tapetus skarmalais. Mes iki šiol nervingai krūpčiojame, prisiminę buto griovimą, o suskaičiuoti visus nuostolius bijome ir dabar.
Ar mes bandėme kovoti? Be abejo, taip. Nuo pirmosios dienos išsiugdėme taisyklę sudėti visus batus į spintą ir nemėtyti daiktų kaip pakliuvo. Užtvėrėme organiniu stiklu ir parėmėme baldais visus kampus ir laidus. Nurinkome nuo apatinių lentynų viską, kas gali sukelti pagundą šuniuko dantis. Pirkome vitaminus, žaisliukus ir kauliukus. Iš anksto susitaikėme su apgraužtomis kėdžių kojelėmis. Žodžiu, elgėmės kaip normalūs jauno šuniuko šeimininkai, išmanantys nusistovėjusias taisykles.
Deja, mūsų šuniukas tų taisyklių nežinojo. Niusios negalėjo paveikti joks barimas. Kiekvieną vakarą kartojosi tas pats: dar vienas chaosas nenuspėjamoje vietoje, dar vienas barnis, dar vienas tvarkymas ir dar vieno sugadinto daikto išmetimas.
Po poros mėnesių mūsų kantrybė trūko (mes buvome pasiruošę šuniukui, o ne skėrių debesiui), ir pasinaudojome antsnukiu.
Dabar, prieš išeidami iš namų, užmaudavome Niusiai antsnukį, kurį papildomai pririšdavome virvutėmis prie antkaklio. Tai davė vaisių. Grįžę rasdavome tvarkingus namus.
Tokia idilė truko apie pusmetį, kol kartą, grįžę iš parduotuvės, aptikome štai ką: Niusia su tabaluojančiu ant kaklo antsnukiu džiaugsmingai išlekia iš virtuvės mūsų pasitikti, o tuo metu pro mus pabrukęs uodegą prabėga pirmasis šuo ir slepiasi po sofa. Pažvelgusi į virtuvę, ne iš karto supratau, kas atsitiko. Virtuvės grindų viduryje baltavo didžiulė dėmė, ir aš pagalvojau, kad kažkas išlieta, tačiau kas? Kai priėjau arčiau ir pamačiau KAS tai buvo – įniršau. Niusia išplėšė milžinišką gabalą virtuvės grindų dangos! O juk mūsų nebuvo tik keturiasdešimt minučių! Mes su vyru netekome žado. Pirmą ir paskutinį kartą gyvenime išleidome šunį pasivaikščioti VIENĄ (ne bausdami, o tiesiog norėdami šiek tiek atvėsti). Sudarkyta virtuvė kėlė negeras mintis...
Tai buvo paskutinis lašas į mūsų kantrybės taurę. Visą vakarą su vyru mąstėme, ką daryti su Niusia. Be abejonės, ji – labai meilus ir atsidavęs šuo. Ji nervinasi, kai lieka viena, ir visos jos išdaigos – ne iš piktos valios, o dėl streso. Tačiau mes padarėme viską, kas parašyta protingose knygose ir ką patarė pažįstamas dresuotojas: ji turi savo guolį, su ja visuomet lieka mūsų pirmasis šuo, mes visada paliekame jai ką nors graužiamo. Bet juk negalime visai neišeiti iš namų arba visur vestis Niusią. Taip pat negalime leisti toliau siaubti butą. Jai jau metai, o jokio pagerėjimo nėra, priešingai – griaunamoji galia tik sustiprėjo. Lygiai taip pat neįmanomi atrodė ir daugelio šunų augintojų bei veterinarų pasiūlyti sprendimai: eutanazuoti šunį arba atiduoti į gyvūnų prieglaudą. Mes Niusią išauginome, ji sveika, ji mus myli, pasitiki mumis, ji įprato gyventi mūsų namuose. Žodžiu, tai neįmanoma, nes mes šito negalime padaryti.
Tai buvo juodžiausia diena mano gyvenime. Lyg tyčia tuo metu atėjo anyta (o ji – prisiekusi šunų mylėtoja, sunku būtų suskaičiuoti visus jos priglaustus šunis). Tuoj pat išklojome jai savo vargus (tiesą sakant, apie tai ji žinojo, tiesiog šį kartą problema atrodė neišsprendžiama). Anyta mus užjautė ir vis dėlto pritarė minčiai atiduoti Niusią į prieglaudą (mes už ją mokėtume, o ji ten gyventų), tik prieš išeidama dar pasiūlė išbandyti narvą. Pirmoji mano reakcija buvo neigiama: kaip gi šuo gali visą dieną išbūti narve? Tačiau pamąstę mes su vyru visgi nusprendėme pamėginti (labai jau nesinorėjo Niusią kam nors atiduoti, o juo labiau – eutanazuoti). Kitą dieną įsigijome narvą.
Jis buvo beveik tokio dydžio, kaip mūsų virtuvės stalas (Niusios aukštis ties ketera - apie 35 centimetrai). Šis narvas užėmė beveik visą laisvą plotą mūsų virtuvėje (norėdama atidaryti orkaitę, nustumdavau narvą prie pat šaldytuvo, o kai reikėdavo patekti į šaldytuvą – stumdavau jį atgal), užtat Niusia jame galėjo ir atsisėsti, ir atsigulti, ir pavaikštinėti. Narvas Niusiai patiko (iš karto ėmiau šerti šunį tik narve). Nebuvo jokio protesto ir cypimo. Priešingai. Niusia labai greitai suprato, kad narvas – vienintelė vieta virtuvėje, kur jos niekas negainioja, nesuklumpa ant jos, žodžiu, narvas – tai jos namai. Atėjus šėrimo metui, Niusia dalykiškai prieidavo prie narvo, nosimi atidarydavo dureles, ramiai įeidavo vidun ir laukdavo „pusryčių“ ar „vakarienės“.
Atidaryti narvą Niusia išmoko tobulai. Užsklęstas dureles, kurias net ir rankomis atidaryti sunkoka, Niusia snukiu ir letenomis įveikdavo per dešimt minučių.
Pirmas toks bandymas įvyko mums nesant namie, ir netekome dar vieno šaldytuvo laido. Tačiau įvertinę šuns gabumus, vėliau ne tik užsklęsdavome dureles, bet ir užkabindavome alpinistų karabinu.
...Dabar jau nebepaliekame Niusios narve, kuris, kaip ir anksčiau, stovi virtuvėje, bet tik kaip „valgykla“. Ji daugiau nieko nebegraužia. Šiandien, praėjus keliems metams, galvoju, kaip būtų buvę lengva išvengti visų nemalonumų, jei narvą būtume įsigiję tik atsiradus namuose šuniukui.
Aš įsitikinau, kad žodis „narvas“ gąsdina greičiau žmones, o ne šunis. Šuo, būdamas narve, nelaiko savęs įkalintu. Tik svarbu, kad narvas būtų tinkamo dydžio - pakankamo, kad šuo galėtų įsitaisyti jame bet kokia poza. Mūsų Niusia labai mėgsta pasirąžyti narve, net specialiai į jį eina: užsikabina letenomis už viršutinių grotų ir mankštinasi.
Kai atradome "priemonę prieš Niusią", gyvenimas mūsų namuose normalizavosi, kadangi atsikratėme vienintelio mūsų šuns trūkumo. Ilgai tas trūkumas temdė neabejotinus Niusios privalumus. O juk mūsų Niusia nepaprastai meili ir ypatingai atidi šeimininkams (taip, taip! Būtent atidi, kaip žmonės gali būti atidūs savo mylimiesiems ar vaikams). Atsimenu, kartą naktį užpuolė žagsulys (aišku, juokinga - negaliu miegoti, guliu ir žagsiu). Vargšė Niusia atsibudo, atsikėlė iš guolio ir visą valandą „guodė“ mane laižydama bei inkšdama.
Niusia draugiška su visais. Ji džiaugsmingai bėga „sveikintis“ ir su šunimis, ir su jų šeimininkais, o viena mūsų pasivaikščiojimo kompanionė pakrikštijo ją „Laimės pūdu“ (ir už apimtis, ir už nuolat besišypsantį snukį, ir už gerą širdį, ir už likimą). Ji visiškai pasitiki visais žmonėmis ir gatvėje, ir namuose. Neįsivaizduoju, kaip Niusia galėtų ką nors įkąsti – net ir skriaudžiama.
Su šunimis Niusia susipažįsta originaliai: vizgindama uodegą pribėga ir griūva pilvu į viršų (sutikto šuns dydis neturi reikšmės – ji griūva ir prieš taksus). Jei šuo taikiai nusiteikęs, Niusia tuoj pat pašoka ir kviečia žaisti. Jei ne – ramiai pasitraukia. Tiesą sakant, iš pradžių toks griuvinėjimas mus trikdė (nei šis, nei tas – vidutinio dydžio šuo demonstruoja nuolankumą netgi prieš visai mažus šunelius), paskui pripratome, o dabar galvojame, kad Niusia pasirodė protingesnė, negu mes: iš tiesų, kam kelti konfliktą, jeigu galima jo išvengti? Tiesa, Niusios sugebėjimas apsiginti kelia didelių abejonių. Užtat esu įsitikinusi, kad mano šuo pirmas nepradės peštynių, o tai labai ramina, turint omenyje, kad kitas mūsų šuo – didelis peštukas.
Niusia lengvai valdoma ir noriai mokosi. Kartą dresūros aikštelėje pabandėme Niusią leisti pereiti rąstu, ir ji tučtuojau suprato, ko iš jos norime. Susidomėję liepėme jai pakartoti – Niusia su malonumu pademonstravo mums „kaip tai daroma“. Dar labiau susidomėję pasiūlėme jai peršokti kliūtį – ji peršoko taip, lyg visą gyvenimą būtų tik tai ir dariusi. Pagaliau paprašėme Niusios lipti laipteliais. Tiesa, man ir pačiai teko užlipti, tačiau, turint omenyje, kad visus pratimus ji atliko pirmą kartą, ir be pavadėlio, – manau, jog rezultatas buvo neblogas. Prajuokino netoliese buvusio Vidurio Azijos aviganio šeimininko reakcija – jis, keldamas savo didžiulį šunį ant žemiausios kliūties, rodė į mūsų pusę ir šaukė: „Žiūrėk, kaip tai daroma, tinginy!“ Nenorėdami erzinti šeimininko ir vargšo šuns mes greitai išėjome. Tačiau pratimus įsiminėme, ir dabar kartkartėmis apsilankome aikštelėje, kad neprarastume įgūdžių.
Niusia labai šneki. Ji skleidžia tiek garsų, išreiškiančių jos nuotaiką, jog tai panašu į savotišką kalbą. Kartą ji mus labai prajuokino: paėdęs šuo žingsniuoja koridoriumi ir tyliai sau panosėje murma: „uhm-hu-hu, uhm-hu-hu“ – visai kaip gerai nusiteikęs žmogus, niūniuojantis kažkokią melodiją.
Nepaisant jos dydžio, Niusia mėgsta įsitaisyti mums ant kelių. Ji ne užšoka, o tiesiog užšliaužia. Ypač ji mėgsta tai daryti, kai turime svečių. Kai ateina lankytojai, jiems iš karto pasakojame apie du „negalima“ mūsų namuose: svečiams negalima vaišinti šunų, šunims negalima prašyti maisto iš svečių. Aišku, svečiai paklūsta draudimui labai nenoriai, o šunys, tai suprasdami, suįžūlėja. Greitai aš arba vyras pastebime netinkamą šunų elgesį, ir pasigirsta griežtos komandos „Fu!“ bei „Į vietą!“ Įsižeidę šunys, lydimi užjaučiamų svečių žvilgsnių, atsitraukia nuo stalo (tiesa, deja, ne į vietą) ir liūdnai atsigula ant grindų. Jie abu pakelia savo ryškius antakius „stogeliu“, demonstruodami, kokie neteisingi jų šeimininkai. Užtat po arbatos abu atsipalaiduoja: pirmasis šuo paprastai išsirenka kurį nors iš svečių, o Niusia užsikrausto ant mano kelių. Jai siaubingai nepatogu, nes ji gana didelė ir apkūni, tačiau savo noru nuo kelių ji nepasitraukia.
Štai kokia mūsų Niusia – mes laimingi, kad prieš kelis metus likimas padovanojo mums šį nuostabų, meilų, protingą ir mylintį sutvėrimą.




Originalas yra čia http://www.dog.ru/in...mode=7&id=20849
Tik patariu iš karto išsisaugoti tekstą, nes tas puslapis miršta, ir greitai gali jo nebelikti.

na o pas mane tokia nestandartine situacija. net nezinau kaip cia elgtis. bandyriu pas rexo specialistus gal veztis kalyte, gal jie ka apsakys, tik kad kol manoji dar reikaliukus namuose, veztis negaliu... nu komplikuota (tureciau suniuka visa diena aps tevus palikti, nes toli gyvenu, o pas tevus grindys lepios...).
o reikalas toks - priglaudziau beglobiuke kalyte apie metu laiko, sterilizuota, mazo ukgio grazute tokia

zmones ja buvo jau priglaude, bet atidave, kuri laika patureje. nezinau kur ji buvo laikoma, bet jai viskas pradzioj buvo didelis stresas - saldytuvo durys, didelis daiktas mano rankose, koks didesnis triuksmas (lekste barkst i kriaukle)... dabar jau lyg apsiprato su sitais reikalais, jau antkaklio nuo saves nekrapsto, nors su pavadeliu vaikscioti dar vis kancia. nesitampo, bet susiguzus eina paskui mane, blaskosi, jokiu reikalu ilgiausiai nedaro...mes turim kiema, tai kartais paleidziu palakstyti palaidus abu (turiu dar ir antra cucika), tai tada maziuke kaifuoja, va tik kol pavadelio neuzdedu.
na bet si karta beda didziausia - jos sysiojimas namuose.... jeigu as visa diena namie - isvedu kas keleta valandu laukan, ji nieko nepridaro. va darbo dienom..... ir beda nakti - nesvarbu koki kruvi gavo vakare, keliasi ryte tarp 4 ir 5 ir zuja po kambarius, aisku ir bala daro... tai jeigu prabundu nuo vaiksciojimo - isleidziu laukan, tada padaro reikalus ir man bent jau ramu kad namie nebesysins... jeigu neprabundu - ryte bala valau... ji pas mane jau keli menesiai bet niekaip neisivziuojam i kazkoki ritma. diena namie kakina, o paskui kaki eda. tai ir kakina daugiau kartu nei tik nuo sausiako daviau ananasu - skaiciau kad suys lyg nustoja est savo reikalus - nepadejo, duodu berods skrandziu dziovintu, bet kol kas irgi jokio efekto.
tada pagalvojau, gal man bent nakciai padetu narvas. gal nezuitu po kambarius ir reikalu nedarytu? na ir pasiskolinau is vienos merginos toki a la gardeli, ausktas jis - mergica neisliptu, sudejau ne kvadratu ji (labai didelis gaunasi) o trikampiu - kiek mazesnis.
beda tame, kad tik inesus ta daikta i namus maziuke isispraude i kampa ir is jo nelindo. surinkau ta daikta, padejau vidun mazes guoli - ji net per kambario ta puse neina kur narvas stovi. viliojau su skanukais - nieko. padejau jos bliuda su maistu i vidu (o jau maistelio tai niekada neatsisako) sedi kamputyje susiguzus ir net zingsnio nededa link narvo... buvau ir pati isilipus.
palikau siandien daugiau nieko nedarius. gal reikia kad apsiprastu su nauju daiktu namie?
suprantu, kad ji vargo maciusi, bet matau kaip ji keiciasi, prieina prisiglaudzia. galva padeda ant keliu. labai nori mokytis - kai su savuoju dresura uzsiiminejam ir maziuke sukasi aplink vis darydama ka jau ismokus - sedeti labas duoti ar atsigulti kad va ziurek - ir as moku.
kazkaip ta beda tik isspresti reikia... gal kas turit kokiu minciu?

Na aš nelabai patyrus šunų augintoja, bet... pirmiausia, tai kokio dydžio tas gardelis gaunasi? Nes jei jai liks vietos pasiusiojus kitam kampe atsigult, tai gali jis ir nepadėt...

O šiaip, turbūt deretų luktelt kol ji išvis pripras matyti tą gardelį, bandyt kai su ja žaidžiat tai kasdien netoli gardelio žaist, palikt jį atvirą (jei taip įmanoma), kad ji galėtų jei panorės pašnipint, kas ten viduj - kad šuniukas galėtų kažkiek laiko prie jo pratintis nejausdamas streso, kad čia jį kemša į keistą daiktą. Ir maitint - jei nelenda pati mergytė iš dubeniuko valgyt ten, tai gal iš rankos maitint, iš pradžių kiek tolėliau nuo g ardelio, po to artčiau, po to jau ten. Gal dar praverstų,kad ji pavargus būtų, kai jau po to bandytumėt įdėt ją į garduką.
Mano šunė tai narvuką labai myli, bet kai pirmąpsyk pamatė dviratininko šalmą, tai baisiai nepatiko, iš kambario pakampėm lėkė, tai aš tą šalmą vidurį kambario laikiau, vis praeidama paglostydavau, pagirdavau, skanuką duodavau ir jei tuo pačiu skanuką kur įkišdavau po šalmu, kad turėtų krapštytis, ir pamatytų, kad nieko čia baisaus.. truputį gal ir kvailoka, bet jei suveikia, tai ko nepažaidus

Mums narvas labai pasiteisino. Kadangi mūsų bigliukė būdama maža labai mėgo viską graužti (baldus, palanges, šlepetes, laidus), dėl jos pačios ir mūsų turto saugumo įsigijome narvą. Priprato maždaug per 2 savaites. Pratinimo laikotarpiu niekad neuždarydavome narvo, į jį dėjome žaislus, maistą, patys lįsdavome
Narvas jai tapo saugiausia vieta. Jei sulaukdavome svečių su mažais vaikais, kurie mėgsta tampyti uodegą ir ausytes, "patikrinti" akytes, iškart splėpdavosi narve ir jausdavosi ten saugi.

sveiki. ar kas galetu patarti koks boksas yra patvaresnis arba kuom geresnis uz kitus? norime pirkti si boksa:
http://www.sunurojus...63x41x40cm.html

arba dar yra variantas brangesnis,jis sako yra geresnis,plastmase tvirtesne. Bet kadangi situose reikaluose nera patirties tai nezinau kaip cia is tikro.. geresnis boksas:
http://www.pet24.lt/...boksas-inter-m/

suniukas apie 7kg sveria,dzeko raselo mixiukas,dydziu toks kaip grynaveislis dzekas,todel pasirinkom tokius bokso ismatavimus. Boksas reikalingas kelionei autobusu 24h... Kas 4h autobusas stoja todel suniuka bus galima pavedzioti. Nebuvo pratintas prie narvo ar bokso todel kelionei pasirengti turesime tik savaite.. Dar variantas yra skristi lektuvu bet tiesioginio reiso nera todel tektu su persedimu,tai truktu apie 10h todel nesinori suniuko taip ilgai palikti vieno, i salona isinesti negalima nes svoris su boksu negali virsyti 8kg..

Aciu jei kas patars

mano nuomone jie lygiaverciai, tad kuris jums labiau prie sirdies, ta ir rinkites. ismokyti suniuka eit i boksa labai paprasta - laikinai isimkit dureles ir palikit, kad suniukas susipazintu su juo, jokiu budu nekistit jo prievarta. idekite jo kelis zaislus, padekite salia bokso skanuka, kita idekite i boksa, bet salia dureliu, kai paims siuos skanukus, padekite bokso gale, kad imtu ir is ten. veliau galite susieti su zodziu "vieta" ar pan. ir mokyt, kad suniukas pasakius si zodi eitu i boksa. svarbiausia nepamirst suniuko pagirt ir duot skanuka

Man taip pat jie labai panasus,is isores abu vienodi. Manau tiek kiek mes ji naudosime tai turetu mums tarnauti ir pigesnis.. Nes keliaujant masina problemu nekyla ir boksas nereikalingas,cia tik tokiam extra atvejui kaip dabar,kur taisykles reikalauja bokso.

Aciu uz patarimus,nusipirke bandysim juos panaudoti

Sveiki,
Ruosiames po truputele mazylio atvykimui i namus ir ieskome narvo min Nr. 5 (107-109cm ilgis).
Internetines parduotuves ir visokios kikos perziuretos, kainos aiskios. Taciau jis nebutinai turetu buti naujas, tad gal kas parduodate?

Sveikos, padekit nes bijau be namų likt auginam bokserio mišrūną 2metų. Kai mažas bvuo iki metų griauždavo nemažai, paksui apsiramino, o dabar savaitgalkį buvomn pas veterinarą (migdė ir dantį rovė ir kita sprocedūras) skaudėjo jam paskui ir įsibaugino, taip pat fejerverkųš bijo (o vaikai juk po langais dažnai leidžia jau prieš naujus) ir nežinau ar tai susije ar ne, vakar grįže radom pradraskytą lineleumą prie kambario durų, į kurį neleidžiam [kai bijo jis begą slėptis į kambarį ar vonią] pykom barėm baudėm, palikom žaislų ir kaulų [kaip visad] ir grįže radom vonios nuo sienų dialylentes atluptas 3, spinbteles durisa apgriaužtas nurautas ir visą vonią kruviną, nes prasidrąskė letenas iki kraujų. Beje,mums išėjus jis būna koliduriuje virtuvėje vonioje ir viename kambaryje, tad neleidžiam tik į vieną kambarį kas jam daros?Ar čia tikrai baimė fejerverkams tai daro? iš nervų ar kaip? nebvežinau ką daryt... ką tik remontai padaryti viskas tieisiogine to žodžio prasme šuniui ant uodegos... Galvoju apie narvą, bet mūsų butas mažokas, nelabai būtų kur dėt ir ar nepradėtų jis jo kažkaip ardyt bandyt, bijau kad susižeis sveikatą, jei jau šiandien iki kruajų atlupo visas letenas. Patarkit prašau. Suprantu, kad laiku neišauklėjom šuns, bet ką daryt, labai jį mylim, bet taip gyvent irgi nebegalim...

O negalėjo būt taip, kad sumažėjo krūvis lauke? Daugiau užsiimti reikia su šunimi.
Narvas gali padėti, tačiau dviejų metų šunį gali kiek ilgiau tekti mokinti jame būti. Kad narvą draskys - gali būti. Maniškis nuo pat mažumės jame gyveno, o vis tiek ėmė draskyt vienu metu.
Turit apsispręsti patys.