.Jei netingit, paskaitykit mano istoriją apie nėštumą ir gimdymą
.Priešistorė tokia, kad aš esu jau pagyvenusi madam, turiu gyvenimo draugą, jau kaip ir nesitikiu lėliuko turėti, vienu žodžiu tiesiog gyvenam gyvenimą. 2004 m. spalis pilnas gimtadienių ir galybės darbo. Ir velnias, kažko sveikata pradėjo gesti. Ir dar taip užeina šlykščiai pilvą skaudėti, kad aš jau nerimauju ir susimąstau apie ginekologines problemas. Mano mama turėjo miomą ir, sakau, ko gero man tas pats. Nu ką, einu konsultacijai pas ginekologą. Gydytoja per apžiūrą be emocijų labai kasdieniškai ir paprastai pasakė Jūs nėščia, lėliukui jau 8 savaitės. Tai vat, įsivaizduokit, apturėjau tokį šoką, kad net nelabai prisimenu, kaip grįžau darban....
Dabar tai juokas ima, o tada pasimetusi buvau labai. Prisimenu, skambinu draugui pasakyt, tai tas irgi be žodžių liko. Paskui būsimai močiutei paskambinau, tai jai iš netikėtos naujienos ragelis iš rankų iškrito, aš dar pagalvojau, kad nusivertė nuo kėdės (per ragelį didelis triukšmas man pasigirdo)
. Supraskit, tada net laiko normaliai pasimylėt neturėjom, nu tikrai tas mūsų džiaugsmas iš šventos dvasios prasidėjo . Viską suvirškint man reikėjo poros savaičių, pasiėmiau biuletenį ir biškį pailsėjau, nes nuo streso atsirado rizika pamesti lėliuką 
. O po to prasidėjo džiaugsmingas laukimas.Lėliukas jautė, kad mes jo baisiai laukiam, gal todėl didelių problemų nebuvo, augo sveikas ir guvus. Tik man buvo keista, kad mano ginekologė niekaip negalėjo tiksliai pasakyt, kada gi aš gimdysiu: tai birželio 15, tai birželio 25. Nes lėliukas mūsų pagal echoskopo duomenis buvo vyresnis 2 savaitėm, negu skaičiuojant pagal menstruacijų paskutinę datą. Tai taip ir gyvenom, nesukdami galvos dėl gimdymo datos
. Apskritai, tai nėštumas buvo labai linksmas, nes ir bendradarbiai mane labai globojo ir vis juokino. Ko gero, daugiausiai gyvenime juokiausi.....Einant nėštumui į pabaigą, mažiukas (jau žinojom kad bachūras nekūdas bus) mūsų niekaip nenorėjo apsiversti, gerai jam buvo sėdėti ir mamai su galvyte skrandį ar šonkaulius maigyti. Tai aš paskui supratau, todėl ir buvau linksma visą laiką, kad nujaučiau cezarį gresiant ( kažkodėl visą gyvenimą bijojau gimdymo ir skausmų).
Ginekologė buvo mane nuteikusi ruoštis į KMUK ( o aš vilnietė), kadangi buvau rizikinga nėščioji dėl amžiaus (tik nepagalvokit kad man 60 metų
, biškį jaunesnė), dėl rezus faktoriaus, dėl sėdinčio lėliuko ir jo didelio svorio, dėl cezario. Nu ką, yra ir giminių Kaune, nepražūsiu, pagalvojau, bet vis tiek kažkaip nejauku ten trenktis. Bet dėl vaiko gi viska padarysi....Dar netikėtai namie mano viena gėlė ėmė ir pražydo tokiu nuostabiu žiedu, kad pagalvojau, kad tai ženklas gero istorijos finalo
.Ir štai aš vienoje iš apžiūrų, mano gydytojai nepatinka mažiuko širdies tonai. Bliamba, kaip susinervinau. O ji ir sako, varyk į Kauną, tegu jie ten tave apžiūri, susipažinsi tipo su daktaru, kuris tau cezarį darys. Ir paskui vėl grįši. Nu ka, einu namo, žliumbiu, vis galvoju, ar gerai ten mažiukui mano, juk vietos jau kaip ir nebėra pilve: tas pilvas didžiulis mano, aš pati kūda. Tai buvo 2005 m. gegužės 31 d., gimdyti nesiruošiu ir minčių tokių nėra.
19 val. vakaro mes jau KMUKe, pasiėmiau dėl visa ko tašę su pričindalais visais, nevalgiusi iš to streso beveik nieko. Jau ir pilvas kažkaip spazmuoja.
Visus reikalus greitai susitvarkau (ką reiškia kai esi susitarusi ir gydytojas dar su pareigom tenai), jau palatoj fainoj ir laukiu savo gydytojo. Pasirodo jis 21 val. ir einam echoskopuotis, dar prijungia visus kitus aparatus. Ačiū dievui tonai mažiuko geri. Ir pasirodo, toj toniukų paklodėj, kurią Vilniuj atspausdino, irgi viskas gerai. Čia Kauno gydytojo nuomonė. Tai tik paskui pagalvojau, kas būtų buvę su manimi ir lėliuku, jei ne įtartini tos dienos toniukai....
O toliau tai prasidėjo cirkas nemokamas, gydytojas man ir sako, kaip jaučiatės, aš taip nustebusi sakau, kad puikiai, tik pilvas kažko rangosi. O jis man ir sako, aparatas rodo sąrėmius, nuo kurių kitos jau šaukia.... Taip ir likau apšalusi... Kokie sąrėmiai... Čia sąrėmiai????? Tai kas tada yra gimdymas???
Gydytojas sako, žinot, nelaukiam nieko, galandam peilius ir darom Jus mama. Vėl man žandikaulis iki kelių atsidarė. Palaukit palaukit, tai tipo aš jau lieku čia ir tampu mama???? Aš gi vyrą Vilniun paleidau, nes galvojau Kaune truputį likti, su giminėm pabendrauti. Jezau, man galva apsisuko, taigi ryte atsikėlusi aš tik išėjau į konsultaciją nieko negalvodama, o dabar jau viena koja operacinėje... Viešpatie su viešpačiukais.... taip išsigandau, kad net kratyti mane pradėjo. Viskas, baigta, aš viena ir niekas mane už rankos nepalaikys
. Bet nieko nepadarysi..... Visiems skambinu, visi apakę, dar ne terminas man.... Po 23 val. pradeda mane ruošti susitikimui su mūsų džiaugsmu (gydytojas dar atspausdino mažiuko nuotraukytę, kuri dabar įrėminta garbingoj vietoj namie stovi). O mane taip krato, kad dantis ant danties nepataiko... Kažkaip labai išsigandusi buvau, kad viskas taip netikėtai ir per anksti.
Nu štai aš ant stalo su visais vaistais, jausmas toks kad gerai pagėrusi būčiau, jau nekrato, linksma man, dainuoti norisi, visi irgi linksmi aplinkui. Tampo ten mano pilvuką visaip. Vis laukiu, kada gi išgirsiu mažiuko verksmą. Ir štai pagaliau!!!!!! Sako, Jums sūnus gimė, dičkis 4040 g, 53 cm ūgio
. O man tik viena mintis, ar sveikas??? Sako taip taip, sveikas. Prineša Jį man, o aš negaliu net pajudėt, tik galvą pasukt galiu. Taip ir stovi akyse toks juodaplaukis pasišiaušęs visas, jau miegantis. Negalėjau prie savęs priglausti, tik pabučiavau, nes išnešė pašildyti, sakė, nelaikė dar temperatūros. Bet nežiūrint visko, gavo 9/9. Pagal placentą nustatė, kad gimė 2 savaitėm anksčiau laiko.Apie tolesnius reikalus nepasakosiu. Tik galiu pasakyti, vis dar kartais negaliu patikėti, kad dievas suteikė tokią laimę turėti vaiką. Tai geriausia, ką esu patyrusi. Tarp kitko, mažiukas mūsų labai linksmų plaučių gavosi, bus linkęs į bajerius, kaip ir jo tėveliai
.
