QUOTE(Medinis @ 2007 01 22, 11:35)
Visiškai teisingai. Būtent apie tai ir yra diskusija - ar mama, kurią slegia (išsekina, nervina ir pan.) buvimas su vaiku yra gera mama ar ne.
Sakyčiau, netolygi diskusija: kalbam TIK apie mamas, jos geros ar blogos, jei nori laiko sau. Stovyklą, kad tuomet jos blogos, palaiko TIK Medinis, kuris nėra mama, todėl gali teoretizuoti į valias ir nebūti už tai niekaip atsakingas, nes jis NĖRA su vaiku namie ir nežino, ką tai reiškia. O ką reiškia būti pavargus nuo rutinos namie ir norėti laiko sau, žino TIK tie - mamos ir kai kurie tėčiai, - kurie realiai būna su vaiku namie (kaip suprantu iš postų, Medinis toks nėra ir neketina būti, todėl smagiai teoretizuoja ir kaitina kai kurias MAMAS - prašau pataisyt, jei klystu).
Papildyta:
QUOTE(Medinis @ 2007 01 22, 11:42)
Ne, nesupriešinu. Manau, kad žmonės, kurie nori vadintis "gerais tėvais" turėtų daryti tai, kas geriausia vaikui. Jei yra galimybės ir jie mano, kad vaikui geriausia, jog jis su kažkuriuo iš tėvų - būti su vaiku. Jei nėra ko valgyti - dirbti, prašyti pagalbos, gal vogti. Jei vaikas ligoninėje ir jam reikia kažko - daryti viską, kas įmanoma ir neįmanoma, bet tai gauti. Daryti, kas reikalinga (ir geriausia šiuo metu) vaikui, o ne kažkuriam iš tėvų.
Beje, aš jokiu būdu nesmerkiu vaidicitos. Aš pats esu blogas tėvas. Bet klausimas - "ar aš bloga mama?". Ir mano atsakymas - taip.
Teorinės dimensijos. "Taip" - ir nuo to nei šilta, nei šalta. Vaidicita klausia ne tam, kad sužinotų, ar ji vadinsis bloga mama, o tam, ar tokia bus.
Papildyta:
QUOTE(Mama_anarchija @ 2007 01 22, 12:31)
Kažkuri forumietė (tingiu ieškot dabar) parašė, kad esant gerai finansinei padėčiai
visos mamos augintų vaikus namuose iki 3-jų metų.
Toks teiginys visiškai neatitinka tikrovės.
Pažįstų tikrai nemažai motinų, neturinčių net mažiausių finansinių sunkumų ir tiesog pasprukusių į darbą. Pasprukusių nuo savo vaikų. Pinigai čia ne prie ko. Tiesiog jau rašiau kažkur, pas mus motinystė yra nesąmoningas reiškinys, ir kuo toliau, tuo blogiau. Nes gimdoma nežinia kam, nejaučiant atsakomybės už kito žmogaus gyvenimą.
Yra visokių faktorių- santykiai su tėvų, pogimdyvinė depresija...man ir pačiai buvo labai sunku pirmus du mėnesius.
Bet tiesiog pripažinkim sau, kad tikrai ne visos ir ne visada esam puikios-idealios-nepamainomos mamos...
Pritariu. Mūsų situacija taip susiklostė, kad dar mažą palikdavau mamai ir eidavau į darbą. Buvo sunku palikt vaiką, bet darbe ... pailsėdavau. Ir nežinau, kaip būčiau po gimdymo išsikapsčius, jei ne darbas.
Kiti sako, motinystė pas mus visai nevertinama. Iki tol buvusi "kažkas" visuomenėje, motina staiga tampa "niekas". O "nieku" būt ilgai nesinori...
Dėl daugiavaikių. Lenkiu galvą ir prieš tuos, kurie turi 2 - man tai atrodo žygdarbis. Bet susidūrus su viena, užauginusia 4, man kilo klausimas apie auginimo/ ugdymo kokybę - manau, kad ji nei vienam iš tų 4 neskyrė tiek dėmesio, jėgų, - o ir neturėjau daug ką skirti, nes mažai kuo domėjosi ir nesilavino pati, - kiek kai kurios "sudeda" į vieną... Būti motina (tėvu) - toks reliatyvumas kokybės prasme, kad nežinia, ar iš viso galime apie tai apibendrintai kalbėti.
Tėvai, kai domisi, mokosi, ugdosi patys, turi ką perduoti ir vaikams. Nepamirškime to. Vaikui reikia ne vien fizinio buvimo šalia.
Papildyta:
QUOTE(Moteris @ 2007 01 22, 14:50)
tai mus vertins užaugę vaikai.
O kodėl manot, kad vertins?
Kai turės savo vaikų, iš naujo supras, kaip tai sunku ir kas ką iš tikrųjų reiškė. Bet kad vertintų?
Tėvai lieka tėvais, jų negalima lyginti vienų su kitais, jie unikalūs, kaip ir mes patys. Jie daro, ką gali ir kaip gali geriausiai. Jei kažko nesugebėjo, ar dėl to kalti???
Aš manau, kad vaikuose lieka kiekviena akimirka, praleista su meile. Todėl jei rutina tavy nužudo galimybę mylėti, turi nuo jos pabėgti.